PCC – “GALVOJANTIS” TEMPOMATAS
Liucijus Suslavičius
Tempomatas – pasirinktą važiavimo greitį automatiškai palaikantis prietaisas leidžia vairuotojui šiek tiek atsipalaiduoti tiek psichiškai, tiek fiziškai – juk nereikia nuolatos žvilgčioti į spidometro ir tachometro parodymus, laikyti koją ant akseleratoriaus pedalo ir taip reguliuoti variklio darbą. Tačiau kol kas serijinis tempomatas, vaizdžiai sakant, yra gana “bukas” – jis palaiko tik vieną parametrą – greitį, ir visiškai neįvertina poreikio važiuoti kuo ekonomiškesniu režimu. O juk šiuo metu, degalų kainoms drastiškai šoktelėjus aukštyn, degalų taupymas tampa vienu iš prioritetų.
Koncerno “DaimlerChrysler” padalinio “Research and Technology North America” su būstine Portlendo mieste (JAV, Oregono valstija) specialistai pabandė žengti dar vieną žingsnį į priekį – suderinti tempomato teikiamą vairuotojui važiavimo komfortą su degalus taupančia variklio valdymo programa. Buvo pasirinkti JAV populiarūs magistraliniai vilkikai “Freightliner” (ši markė taip pat priklauso koncernui) ir pamėginta sukurti jiems pritaikytą “ekonomišką tempomatą”. Kelis metus trukusių darbų išdavoje “gimė” pavadintas “Predictive Cruise Control” (pažodžiui “numatanti važiavimo kontrolė”) prietaisas, sutrumpintai dar vadinamas PCC, kuris ne “užsispyrusiai” laikosi nustatyto greičio, bet apdairiai ir lyg iš anksto numatydamas, keičia variklio darbo režimą taip, kad jis visą laiką išliktų galimai optimalesniu.
PCC, gavęs vairuotojo komandą palaikyti tam tikrą greitį, reguliuoja jį tam tikrose ribose, atsižvelgdamas į autotraukinio svorį ir trasos, kuria važiuojama, išilginį profilį. Pagal šiuos du svarbiausius parametrus variklio darbas ir reguliuojamas, kad autotraukinys tolygiai, greitai, bet kartu ir taupydamas degalus, įsibėgėtų iki vairuotojo norimo greičio. Sakysite – su svoriu viskas aišku – apie jį PCC mikroprocesorių informuoja autotraukinio pakaboje sumontuoti svorio davikliai. O kaip jis “sužino”, kad kelias kyla į kalną ar leidžiasi žemyn? Taip, tai ne toks jau paprastas dalykas. Tačiau specialistai iš Portlendo rado išeitį – jie pasinaudojo kompiuterine JAV magistralinių kelių tinklo duomenų baze, kurioje yra įrašyti visos įkalnės, nuokalnės, posūkiai bei kiti svarbūs kelio parametrai. Visa tai įrašoma į PCC atmintį. Vilkiko vairuotojas, prieš jungdamas PCC, privalo užfiksuoti, kurioje kelių tinklo vietoje duotu momentu randasi autotraukinys. Kompiuteriui to pakanka, kad važiuojant trasa, iš anksto keisti variklio darbo režimą prieš įkalnes, sklandžiai (o tai reiškia – ekonomiškai) didinant variklio sūkius, “numesti” greitį, stabdant varikliu, iki nustatyto, pervažiavus pakilimo viršūnę ir autotraukiniui ėmus riedėti žemyn. Ši “protingo tempomato” versija jau parengta gamybai ir nuo 2006 metų gali būti montuojama į koncerno JAV rinkai gaminamus sunkvežimius kaip papildoma įranga. Vairuotojas sistemos darbą stebi kabinoje įrengtame displėjuje, kur rodomi variklio sūkiai, trasos, kuria važiuojama, žemėlapis, informacija apie kitų automobilio agregatų darbą.
Tikėdami didele būsima naujosios sistemos paklausa, jos kūrėjai jau dirba prie antrosios kartos PCC. Jos ypatumas – sugebėjimas savarankiškai fiksuoti kelio išilginio profilio parametrus. Vieną kartą pravažiavus trasą, PCC “įsimins” ją ir sekantį kartą važiuojant, jau be pagalbos iš šalies t.y. be minėtos kompiuterinės kelių tinklo duomenų bazės, parinks ekonomiškiausią variklio darbo režimą.
Bet ir tai dar ne viskas, ko tikimasi iš PCC ateityje. Pavyzdžiui, turėtų atsirasti dar viena, galima sakyti, “saugos” funkcija – PCC automatiškai sulėtins greitį prieš posūkius, jei esant konkrečiam autotraukinio svoriui ir jo svorio centro aukščiui, pasirinktas greitis gali sukelti virtimo pavojų. Skamba fantastiškai, tačiau techniškai tai tikrai nesunkiai įgyvendinama.