Pirmieji (LT)

Pirmieji

Klausimas – ar iš tikro Karlas Benzas ir Gotliebas Daimleris išrado automobilį, daug kam gali pasirodyti netikėtas. Bet atsakymas gali būti dar mažiau lauktas. Jie nebuvo nei pirmieji, nei vieninteliai savaeigių ekipažų, kuriuos vėliau pavadino automobiliais, išradėjai.

Prisiminus ankstesnių konstrukcijų ekipažus, judėjusius vidaus degimo variklio pagalba, tektų paminėti Isako de Rivazo (1807), Žano Lenuaro (1864), Zigfrido Markuso (1887), Eduardo Delamar-Debutevilio (1884) vardus, nes jų kūriniai pasirodė anksčiau, bet neginčijamas vokiečių išradėjų nuopelnas yra tas, kad jie sukūrė pirmuosius automobilius. Ir 1886 metų sausio 29 diena, kada K.Benzas gavo patentą DRP-37435 motoriniam vežimėliui, laikoma automobilio gimimo diena. Tų pačių metų vasarą Gotliebas Daimleris ir su juo dirbęs kitas talentingas inžinierius Wilhelmas Maybachas organizavo pirmąją kelionę savos konstrukcijos savaeigiu ekipažu. Prasidėjo automobilių era! Tai, kad beveik vienu metu atsirado dvi skirtingos tos pačios paskirties konstrukcijos, negali pavadinti atsitiktinumu. Vidaus degimo variklių vystymasis paskatino išradėjus panaudoti juos transporto priemonėse.

K.Benzas, sukūręs vieno cilindro keturtakčio benzininio variklio konstrukciją, toliau mastė apie motorinę transporto priemonę. Kad neužtruktų, spręsdamas keturračio ekipažo vairo mechanizmo problemą, savo pirmąjį automobilį padarė jis triratį, kurio specialiai sukonstruota važiuoklė harmoningai susieta su varikliu.

Daimleriui ir Maybachui svarbiausias uždavinys buvo įrodyti universalią jų variklio paskirtį. Jie paeiliui pritaikė variklį motorinei valčiai, tramvajaus vagonui, pirmajam motociklui ir, pagaliau Daimlerio žmonai nupirktam lengvam žirgo traukiamam vežimėliui.

Šitos improvizuotos konstrukcijos sėkmė paskatino juos sekti Benzo pavyzdžiu: sukurti specialiasvažiuoklės, transmisijos, kėbulo konstrukcijas. Techninis progresas toje srityje – variklio galingumo didinimas, dviejų ar daugiau cilindrų variklio, keleto vairo mechanizmo tipų sukūrimas, susijęs su Benzo, Daimlerio ir Maybacho vardais.

Klasikinės automobilio konstrukcijos – su varikliu priekyje ir užpakaliniais varančiaisiais ratais – sukūrimo garbė tenka prancūzams Renė Panhardui ir Emiliui Levassorui. Beje, prancūzai pirmieji įvertino naujoves iš Vokietijos. Pamačius Daimlerio automobilį, netrukus atsirado jo pasekėjų – Armanas Peugeot, Emilis Levassoras, Renė Panhardas.

1891 metais pasirodo automobilis su “Daimler” varikliu priekyje ir užpakaliniais varančiaisiais ratais – garsus “Panhard-Levassor 4CV”, kurio konstrukcija tokia sėkminga, kad be didesnių pakeitimų automobilis gaminamas iki 1896 metų, o firma “Panhard-Levassor” tampa automobilių gamybos lydere.

Ir tik po to Daimleris ir Benzas taip pat sukuria klasikinės komponuotės automobilius. Vokiečių ir prancūzų konstruktorių darbai “stumtelėjo” inžinerinę mintį į priekį ir kitose šalyse. 1891 metais savo automobilį kuria šveicarai broliai Hanriot, o 1893 metais – amerikietis Charlesas Diurea. Anglas F.Lanchesteris savo automobilį sukūrė 1895, o 1896 metais visos Rusijos pramonės parodoje buvo eksponuojamas pirmasis rusų automobilis, sukurtas Jakovlevo ir Frezės..

Amžių sandūroje, 1900 metais, W.Maybachas,Emilio Ellineko paskatintas, kartu su Pauliumi Daimleriu(Gotliebo Daimlerio sūnumi) konstruoja pirmąjį klasikinio tipo automobilį,pavadintą Ellineko dukters Mercedes vardu, kuris buvo naujas žingsnis automobilių konstrukcijos vystymesi. Tuo metu pasaulyje veikė jau 300 automobilių firmų.

Na o Pabaltijis? Lietuva? Koks čia buvo požiūris į transporto priemones?

Prancūzų automobilių gamintoja “Panhard-Levassor” tuomet pirmavo automobilių kūrime, todėl nenuostabu, kad 1896 metais Lietuvoje pasirodęs pirmasis mums žinomas automobilis buvo būtent šios prancūzų markės. Įdomu tai, kad šis automobilis priklausė ne kokiam nors turtingam technikos naujovių mėgėjui, bet buvo carinės Susisiekimo ministerijos Antrosios kelių distancijos, aptarnavusios plentą Ryga-Šiauliai-Tauragė, nuosavybė.

Iš rastų dokumentų galima spręsti, kad jis buvo tarnybinis kelių distancijos viršininko Maževskio automobilis, todėl didelė tikimybė, kad būtent šis inžinierius ir buvo pirmasis Lietuvos keliais važinėjęs vairuotojas. Iždui automobilis kainavo 2417 carinės Rusijos rublių, bet “Panhard-Levassor” buvo to vertas – juk 1895 metais būtent toks automobilis laimėjo lenktynes Paryžius-Bordo-Paryžius, 1150km įveikęs per 48h 17min. Nuo daugelio savo amžininkų mašina skyrėsi savo konstrukcija – Renė Panhardas ir Emilis Levassoras, susipažinę su vokiškų automobilių konstrukcija ir įsigiję licenziją Daimlerio konstrukcijos dviejų cilindrų varikliui, automobilį sukonstravo patys – su varikliu priekyje, o ne po sėdyne, konusine sankaba, keturių laipsnių pavarų dėže su perstumiamais krumpliaračių blokais, kojiniu ir rankiniu stabdžiais – žodžiu, automobilis jau turėjo visus klasikinio automobilio bruožus.

Tai buvo antrasis istorijoje (po “Benz Victoria”) didesne serija gamintas automobilis. Jo važiuoklė dar buvo pagaminta pagal arklinės karietos pavyzdį- medinis rėmas iš stačiakampių tašelių, apkaustytas metaline juosta, elipsinės visų keturių ratų lingės, mediniai ratai su lietos gumos padangomis. Priekyje įrengtas dviejų cilindrų 2400cm3 darbinio tūrio variklis išvystydavo 4,5AG galią.

Sukimo momentas nuo pagrindinės pavaros pusašių grandinėmis buvo perduodamas į užpakalinius ratus. Vairo konstrukcija buvo įprasta tiems laikams – vairuotojas valdė automobilį ne vairaračiu, o rumpeliu, kaip jūrininkas! Toks vairo mechanizmas buvo tikslus, bet reikalavo iš vairuotojo didelio dėmesio ir nemažos jėgos, nes visi kelio nelygumai, smūgiai būdavo perduodami vairuotojo rankai (rumpelį laikydavo kairiąja ranka, o dešiniąja vairuotojas perjunginėdavo pavaras, stabdydavo), ir ją greitai nuvargindavo. Automobilis neturėjo nei durelių, nei priekinio stiklo, bet jau turėjo sparnus, atlenkiamą odinį stogą, acetileno žibintus. Jis svėrė 750kg ir buvo 3m ilgio.

Šis automobilis buvo labai patikimas – rasti dokumentai pasakoja, kad “Panhard- Levassor 4CV” valstybinėje tarnyboje išbuvo dvylika metų, kol 1908 metais nutarta parduoti jį aukcione. Kaip nurodo savo ataaskaitoje Vilniaus kelių apygardos viršininkas, automobilis nebegalėjo įveikti pakilimų kelio ruože tarp Šiaulių ir Tauragės. Remontui reikėjo daug pinigų, todėl buvo pasiūlyta šį valdišką automobilį parduoti ir pirkti naują. Tolesnio pirmojo Lietuvoje važinėjusio automobilio likimo išsiaiškinti nepavyko.

Bet grįžkime į XIX amžių. Tais pačiais, 1896 metais, pirmasis “Benz Velo” tipo automobilis pasirodo Taline, o 1898 metais Rygoje jau važinėja net keli automobiliai. Laikraščiuose ir žurnaluose pasirodo pirmosios automobilių reklamos. Automobiliai tada kainavo nuo 1400 iki 2600 rublių. Atsiradus Rusijos imperijoje pirmiesiems automobiliams, prireikė ir kelių eismo taisyklių. Archyviniai dokumentai patikslino jų atsiradimo laiką – 1896 metai.

Carinės Rusijos, į kurios sudėtį įėjo Lietuva, automobilizacijos vystymęsi 1903 metais įvyko lūžis – tada prasidėjo masinis automobilių įvežimas iš užsienio. Daugiausia importavo Prancūzijos, Vokietijos ir Italijos firmų automobilius. Jų padangos šnarėjo Vilniaus, Kauno gubernijų miestų grindiniu. Netrukus bandoma organizuoti komercinius pervežimus. 1903 metais lietuvių verslininkai bando atidaryti tarpmiestinį autobusų maršrutą tarp Liepojos ir Klaipėdos. Tačiau šiam sumanymui trukdė blogi keliai, o nuo Liepojos iki Bernatų kelio išvis nebuvo – autobusas važiavo pajūrio paplūdimiu.

Vėl sujungti Latvijos ir Lietuvos gubernijas bandyta 1908 metais, tačiau autobusas tarp Jelgavos ir Šiaulių kursavo neilgai.

1908 metų lapkričio 8 dieną Vilniuje policija pirmą kartą oficialiai užfiksuoja autoavariją Katedros aikštėje, kur automobilis užvažiavo ant vežiko, sužeidė arklį ir sulaužė vežimą. Matyt, avarijos kartojosi, tad savivaldybė ėmėsi priemonių – 1909 metų vasario 24 dieną Vilniaus Dūmos posėdyje priimamas ,,Privalomas nutarimas apie naudojimąsi automobiliais ir vežiojimą keleivių bei krovinių Vilniaus mieste”, taip pradedant teisinį automobilių eismo reguliavimą.

Automobilio su vidaus degimo varikliu idėjos privalumus įvertino ir Rygos pramonininkai. Aleksandras Leitneris, gaminęs dviračius, 1898 metais susipažino su triciklo “De Dion Bouton” konstrukcija ir sekančiais metais pritaiko šios prancūzų firmos variklį triračiui, o po to pradeda leisti tikrus motociklus “Rosija”.

Leitneris organizuoja ir automobilių surinkimą. Automobilių kėbulai buvo gaminami Rygoje, o jiems montuodavo iš Europos importuojamus “De Dion Bouton”, “Fafnir”, “Kudel” firmų variklius ir kitus agregatus. Kaip ir motociklai, tie automobiliai vadinami “Rosija”. 1901 metais Rygos 700 metų jubiliejaus parodoje eksponuotas Leitnerio fabrike surinktas automobilis “Rosija” buvo apdovanotas Didžiuoju prizu. Tai buvo pirmasis bandymas organizuoti automobilių gamybą Pabaltijyje.

Leave a Comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *

EN DE LT RU