„Gräf“- pirmasis su varomais priekiniais ratais
Liucijus Suslavičius
XX amžiaus paskutinieji dešimtmečiai tapo tikro automobilių su priekiniais varomaisiais ratais triumfo periodu. Jei po Antrojo pasaulinio karo ši pažangi pavaros konstrukcija dar turėjo įrodinėti savo privalumus, konkuruodama rinkoje su klasikine (variklis priekyje, varomi galiniai ratai) bei F.Porsche ištobulinta automobilio su varikliu gale koncepcijomis, tai jau aštuntajame dešimtmetyje ne tik Europos, bet net ir JAV automobilių pramonėje prasidėjo masinis perėjimas prie automobilių su priekiniais varomaisiais ratais gamybos. Tačiau nereikia manyti, jog tokie automobiliai atsirado palyginti neseniai. Tiesiog eilinį kartą „suveikė“ principas „Visa, kas nauja, tėra gerai pamiršta sena“.
Kad tuo įsitikinti, automobilizmo fanatams vertėtų apsilankyti Austrijos Respublikos sostinėje Vienoje esančiame Technikos muziejuje. Viename jo salių stovi nedidelis dvivietis karietą primenantis senovinis automobilis. Lentelė šalia jo skelbia, kad tai pirmasis pasaulyje automobilis su vidaus degimo varikliu, varančiu priekinius ratus, sukonstruotas ir pagamintas austrų išradėjų brolių Grėfų dar XIX amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje.
Tad mintimis ir padedami automobilio istorijai skirtų leidinių persikelkime į tuos laikus. Vienas prašmatniausių devynioliktojo amžiaus miestų Vidurio Europoje – Austro-Vengrijos imperijos sostinė Viena – šiandieniniu požiūriu buvo ne toks jau didelis, ir visi čia vieni kitus pažinojo, ypač jei vertėsi tuo pačiu verslu – gamino ir pardavinėjo tuo metu itin išpopuliarėjusius jau pasiekusius ganėtinai aukštą konstrukcijos tobulumo lygį dviračius. Todėl verslininkai Augustas Braunas ir Vilhelmas Stiftas, taip pat kompanijos „Bock undHollender“ savininkai susidomėjo ir net sunerimo, netikėtai išgirdę, kad jų pažįstami ir kartu konkurentai dviračių versle broliai Karlas, Francas ir Hainrichas Grėfai, jau senokai šnekėję apie norą pagaminti savaeigį vidaus degimo variklio varomą ekipažą, nuo šnekų perėjo prie darbų. Neoficiali informacija buvo tokia – broliai kreipėsi į tūlą Arnoldą Špicą, atstovavusį prancūzų firmai „De Dion-Bouton“, ir įsigijo pas jį vieno cilindro 3.25 AG išvystantį variklį, vieną geriausių ir patikimiausių to meto variklių pasaulyje. 1896 metais viskas pagaliau išaiškėjo – į Vienos gatves išriedėjo Karlo Grėfo sukonstruota viuatiuretė – nedidelis atviras dvivietis automobilis! Kadangi automobiliai Vienos gatvėse jau nebuvo naujiena, ypatingo ažiotažo vieniečių tarpe šis tratantis ekipažas nesukėlė. O gaila – juk tai buvo pirmas tinkantis kasdieninei eksploatacijai automobilis su priekinių ratų pavara! Kai broliai Grėfai apie 1893 metus ėmė kurti būsimojo automobilio eskizus, jie iš karto pastebėjo, kad tuo metu siūlomi automobiliai iš esmės skyrėsi nuo kitų tradicinių ratinių transporto priemonių. Juk ir vežimas, ir traukinys buvo traukiami, o štai automobilis – stumiamas galinių varančiųjų ratų, todėl ne toks stabilus, sunkiau išlaikyti judėjimo kryptį. Tad broliai iš principo užsibrėžė tikslą sukurti automobilį, kuris kaip vežimas judėtų traukiamas, o ne stumiamas, kitaip sakant, turėtų priekinių ratų pavarą. Matyt, techninis šio klausimo sprendimas ir sąlygojo tai, kad automobilio konstravimas bei pagaminimas užtruko trejus metus, nes kopijuodami esamas konstrukcijas, pavyzdžiui, tą patį prancūzišką „De Dion-Bouton“,tada plačiai paplitusį Europoje, broliai galėjo turėti automobilį jau po kelių mėnesių.
Automobilis su silpnu varikliu turėjo būti lengvas, todėl jo rėmas buvo pagamintas iš plonasienių vamzdžių. Iš vamzdžio pagamintas ir galinis tiltas, besiremiantis į tada populiarias karietinio tipo elipsės formos linges, ir prilaikomas išilginės svirties.
Pastovaus kampinio greičio šarnyrai, be kurių neįsivaizduojame šiandieninio automobilio su priekinių ratų pavara, tuo metu dar nebuvo išrasti, tad pasukamą broliai padarė visą pavaros bloką, sumontuotą taip pat iš vamzdžių suvirintame porėmyje: variklį, 3 laipsnių pavarų dėžę, du trumpus kardanus, ratų stebules su stipinuotais anglų firmos „Rudge“ tipo ratais. Sukant vairo ratą, trauklių sistema pasukdavo pavaros bloką aplink automobilio rėmo priekyje esantį šarnyrą. Pačiame priekyje tarp ratų buvo įrengtas gyvatuko tipo radiatorius, o priešais vairuotoją, kiek palenktas į priekį, styrojo plokščio lagamino formos degalų bakas. Pats pirmasis „Gräf“ markės automobilis neturėjo nei žibintų, nei variklio gaubto. Jie atsirado nedidele serija 1896-1897 metais gamintuose to paties modelio automobiliuose, kurių vienas dabar saugomas muziejuje. Kadangi variklis buvo per silpnas, kad sukti dar ir generatorių, papildomai įrengti žibintai buvo acetileniniai. Vairas dešinėje turėjo ne vertikalią, kaip daugelio „bendraamžių“, o kampu pasvirusią vairo kolonėlę, leidusią vairuotojui užimti patogesnę padėtį sėdynėje.
Geras pavyzdys užkrečia, tad netrukus ir kiti „dviratininkai“ taip pat užsiėmė automobilių gamyba! „Bock und Hollender“ pradėjo nuo motociklų, bet jau 1899-aisiais pagamino pirmąjį automobilį, o A.Braunas ir V.Štiftas tais pačiais metais nukopijavo pirmąjį „Gräf“ modelį ir bandė organizuoti platesnio masto gamybą. Beje, po metų V.Štiftas nutraukė bendradarbiavimą su A.Braunu ir „persimetė“ pas brolius Štiftus, kartu su jais įsteigdamas iki 1971 metų veikusią automobilių firmą „Gräf und Stift“. Įdomu ir tai, kad 1902-1905 metais to paties „De Dion-Bouton“ atstovo A.Špico užsakymu naujoji firma gamino… mažus automobilius „Spitz“ ir tik 1906 metais pagaliau išėjo į rinką su nuosavu klasikinės konstrukcijos automobiliu. Revoliucingas modelis su priekiniais varomaisiais ratais, deja, amžininkų nebuvo tinkamai įvertintas. Tiesą sakant, jis, kaip ir daugelis kitų konstrukcijų, pasirodė per anksti, kad išaiškėtų jo kūrėjų labai teisingai pastebėti tokios koncepcijos privalumai.