PRIEŠ 25 METUS VOKIETIJOS DEMOKRATINĖJE RESPUBLIKOJE…
Liucijus Suslavičius
1977 metų rudenį, beje, kaip ir anksčiau, mažai kas teužsukdavo į VDR sostinės Berlyno centre buvusią automobilių parduotuvę ,,Autosalon unter den Linden”. Juk jame stovėjo tik tie patys ,,vartburgai” ir ,,trabantai”, kaip ir aplinkinėse gatvėse. Be to, ko čia dairytis po saloną, ,,varvinti seiles”, jei automobilį jame galėjai nusipirkti tik pagal paskyrą. O jos populiariajam ,,Trabant” reikėdavo laukti 12 metų, ,,Wartburg 353″ – 10 metų. Taip, VDR buvo pardavinėjami tarybiniai ,,moskvičiai”, ,,lados”, o vienu metu net ir ,,zaporožiečiai”, čekiškos ,,škodos”, lenkiški ,,Polski Fiat”, ,,Dacia” iš Rumunijos, bet juk visi šie automobiliai, išskyrus ,,ladas’ ir ,,nivas”, buvo pasenusios konstrukcijos, o ir importuojama jų buvo nedaug. Rytų vokiečiai su tam tikra nuoskauda dairėsi į kaimynines Čekoslovakiją, Vengriją, Lenkiją, kuriose, nors ir ribotai, nors ir už valiutą, bet galima buvo nusipirkti modernių vakarietiškų ir japoniškų lengvųjų automobilių. Galu gale, jei šeštajame dešimtmetyje VDR gaminamų lengvųjų automobilių ,,Wartburg” ir IFA kėbulų gama dar buvo gana įvairi (buvo net sportiniai kabrioletai ir kupė), tai vėliau, kai prasidėjo modelių ,,Trabant” ir ,,Wartburg 353″ gamyba, liko tik du variantai – sedanas ir universalas.
Tačiau 1977 metų lapkričio 30 dieną prie ,,Autosalon” durų šurmuliavo didžiulė minia. Žmonės, kurie klausydavosi Vakarų Vokietijos radijo, išgirdo stulbinančią naujieną – VDR perka iš koncerno ,,Volkswagen” 10 tūkstančių naujutėlaičių ,,VW Golf”! Maža to, tie VDR piliečiai, kurie jau yra padavę prašymus paskyrai ,,Wartburg 353″ arba tarybiniam VAZ – 2101 gauti, gali iš karto, sumokėję 20 tūkstančių VDR markių, atsiimti autoparduotuvėje netikėtą ,,draugo Ericho Honekerio dovaną” – modernų penkių durų chečbeką su 50 AG varikliu ir 5 metų garantija!
Tokiu nelauktu sprendimu tuometinis Vokietijos vieningosios socialistų partijos (VVSP) lyderis norėjo apraminti ne itin patenkintą komunistiniu režimu ir vis besidairančią į Vakarus šalies visuomenę. Tam buvo ir šioks toks ,,teisinis pagrindas’ – IX – jo VVSP suvažiavimo nutarime buvo įrašyta: ,,pakelti šalyje materialinį ir kultūrinį gyvenimo lygį…”. Po to VVSP partiniams veikėjams (arba ,,partijos bonzoms”, kaip juos dar nuo nacių laikų vadino paprasti vokiečiai) buvo išdalinta 1000 naujų ,,Volvo 240″, pats E Honekeris iš čekiškos ,,Tatra 603″ persėdo į specialų prailgintą ,,Volvo 264″. Aišku, reikėjo gi ką nors mestelti ir liaudžiai…
Vakarų Vokietijos koncernui už pateiktus automobilius VDR sumokėjo valiuta – VFR markėmis, o savo piliečiams automobilius pardavinėjo už nekonvertuojamas VDR markes (kas nedelsiant buvo pateikta spaudoje kaip rūpinimosi piliečiais pavyzdys). Bet VDR nieko nepralošė – pagal sutartį koncernas ,,Volkswagen” įsipareigojo pirkti iš VDR rudąją anglį bei įvairius mašinų gamybos įrengimus,o tai jau buvo didesnės vertės sandoris, nei tie 10 tūkstančių ,,golfiukų”. Be to, valstybė ,,vienu smūgiu” surinko iki tol daugiausia ,,kojinėse” laikytas savo piliečių santaupas ir tap neblogai papildė biudžetą.
,,Golfų” pirkimo istorija turėjo tęsinį – devintajame dešimtmetyje, kad modernizuoti beviltiškai pasenusią variklių lengviesiems automobiliams gamybą (VDR tuo metu gamino tik ,,nešvarius” dvitakčius variklius, kurie nebeatitiko aplinkosaugos reikalavimų), iš to paties koncerno ,,Volkswagen” buvo nupirktos keturių cilindrų skysčiu aušinamų 1,1 ir 1,3 litro darbo tūrio variklių gamybos linijos. Tai nebuvo nauja įranga, o gerokai padėvėtos pirmosios kartos ,,golfų” ir ,,polo” variklius gaminusios staklės iš Volfsburgo. Iki VDR prisijungimo prie Vakarų Vokietijos ši įranga buvo sumontuota ir paleista dirbti. Tie ,,Wartburg 353″, kuriuos pardavinėjo Lietuvoje 1990 metais, kaip tik ir turėjo ,,Volkswagen Golf I” variklius. Spėta išleisti ir keletą tūkstančių modernizuotų ,,Trabant 601″ su skysčiu, o ne oru aušinamais varikliais, iki tol variusiais ,,Volkswagen Polo”.
Bendradarbiavimas su VFR koncernu nebuvo vieninteliu pavyzdžiu, kaip prisivilioti Vakarų firmas ir gauti iš jų techninę paramą. Po pavykusio biznio su ,,Volkswagen” VDR veikėjai pakartojo ,,operaciją”, tik šį kartą su prancūzais. Buvo nupirkta didelė partija lengvųjų automobilių ,,Citroen GS”. Susidomėję bendradarbiavimo su VDR galimybe, firmos ,,Citroen” vadovai sutiko Rytų Vokietijoje pastatyti naują gamyklą moderniems pastovaus kampinio greičio šarnyrams ir kardano velenams gaminti. Kad įtikinti prancūzus didelėmis perspektyvomis, rytų vokiečiai netgi griebėsi ,,akių dūmimo” – buvo paskelbta, jog kartu su Čekoslovakijos lengvųjų automobilių gamykla ,,Škoda” Mlada Boleslave kuriamas naujas abejose šalyse gaminti skirtas ,,Wartburg” modelis. Ir iš tikrųjų, tokio automobilio su priekinių ratų pavara prototipai buvo demonstruojami VDR vykusiose parodose. Čekai, beje, nesakė nei taip, nei ne, nors jau buvo žinoma, jog iš tikrųjų Mlada Boleslave bandomas naujas modelis su priekinių ratų pavara, kuris netrukus pakeitė ilgai gamintas ,,škodas” su varikliu gale. Prancūzai ir susigundė… O vėliau paaiškėjo, jog VDR šios didelės gamyklos reikėjo tam, kad eksportuoti čia gaminamus šarnyrus į Vakarus ir taip užsidirbti valiutos.
Šiandien visa tai tik istorija. Eizenache vietoje ,,vartburgų” gaminami ,,opeliai’, gamykla Cvikau mieste, gaminusi ,,trabantus”, senai uždaryta kaip beviltiškai pasenusi, naujesnėje Mozelio gamykloje gaminamos dalys ,,folksvagenams”. Rytinėje Vokietijoje pastaraisiais metais atsirado naujos lengvųjų automobilių gamyklos Drezdene, Leipcige, gaminančios aukštos klasės automobilius ,,Volkswagen” ir ,,Porsche”, kyla naujos BMW gamyklos cechai. O iš visų VDR valstybinio susivienijimo IFA sudėtyje veikusių automobilių gamyklų be gamyklos Eizenache neuždaryta ir neperprofiliuota liko tik dar viena – komunalinės paskirties automobilius ,,Multicar” gaminanti įmonė Valtershauzene. Ji, beje, dirba visai neblogai – nesenai prisijungė panašaus profilio įmonę, veikusią vakarinėje Vokietijos dalyje.