PRIEŠ 75 METUS LIETUVOS SPAUDA RAŠĖ…
Liucijus Suslavičius
Lietuva – “Marijos žemė” – kartu yra ir užkietėjusių automobilininkų šalis. Kad patenkinti beveik dviejų milijonų su automobiliu vienaip ar kitaip susijusių mūsų tautiečių poreikį specifinei automobilinei informacijai, šalyje leidžiami keli automobiliniai žurnalai, kiekvienas didesnis dienraštis turi kartą per savaitę pasirodantį didesnį ar mažesnį priedą automobilininkams, automobilizmo temos ne svetimos ir regioniniams bei vietiniams leidiniams. Žodžiu, informacijos kiek nori ir kokios nori, tik suspėk ją “suvirškinti”. O kaip atrodė Lietuvos spauda prieš kokius septyniasdešimt su trupučiu metų, XX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje, kai žodis “automobilizacija” nebuvo net girdėtas, o automobilininkų visoje Lietuvoje buvo mažiau, nei šiandien policija per savaitę nubaudžia pažeidėjų? Kokias automobilines temas ji gvildeno ir ar iš viso apie tai buvo rašoma?
Pasklaidykime to meto laikraščių “Rytas”, “Mūsų kraštas”, “Mūsų laikraštis” kelių metų komplektus. Informacijos apie automobilius ir eismą nėra daug, bet, bet kai ją surandi, nustebina kitkas – temos, kuriomis rašo to meto nepriklausomos Lietuvos žurnalistai, nepaprastai panašios į tas, kurių netrūksta šiandieninių leidinių puslapiuose, pasigendama gal tik vieno dalyko – šiandien tiek žurnalistų, tiek skaitytojų pamėgtų naujų automobilių testų ir pristatymų. Tad pasinerkime į praėjusio amžiaus pirmosios pusės atmosferą, paskaitykime, apie ką ir kokiais žodžiais buvo rašoma apie automobilius ir automobilizacijos problemas. Automobilių turizmas tada ne tik Lietuvoje buvo dar “vystykluose”, tad didesnė kelionė automobiliu iš karto tapdavo įvykiu, kurį tiesiog būtina aprašyti. Štai grupelė inteligentų susiruošė “po užsienius” pasidairyti, ir “Rytas” savo 1931 metų liepos 4 dienos numeryje iš karto informuoja:
„AUTOMOBILIU APLINK EUROPĄ
Birželio mėn. 30dn. Išvažiavo automobiliu aplink Europą prof. K.Pakštas su žmona, agronomas Valatka, “Ryto” redakcijos narys O.Labanauskaitė ir „Ūkininko” redaktorius Dagelis. Kelionėje išbus apie mėnesį laiko ir lankysis devyniose valstybėse.”
Po kelių savaičių laikraščiuose jau pasirodo keliautojų atsiųsti straipsniai, ir pirmasis jų skirtas Lietuvos keliams, konkrečiai maršrutui Kaunas – Marijampolė – Vilkaviškis – Kybartai, dalinai sutampančiam su dabartine “Via Baltica” trasa. Tiesa, vertinimai kiek kitokie, nei šiandien:
„KELIONĘ PER 9 VALSTYBES
…Plentas iki Marijampolės žmoniškas. Juo dar nedidelė gėda leisti važinėti svetimtaučiams. Bet jau nuo Marijampolės į Kybartus, o ypač tas tarpas tarp Vilkaviškio ir Kybartų stačiai nepakenčiamas. Nesenai laikraščiuose tilpo žinia, kad agurkų bačkoj prigėrė vaikas. Jeigu vieną gražią dieną bus pranešta, kad ant plento tarp Vilkaviškio ir Kybartų duobėj prigėrė ūkininko arklys, tai tai žiniai tikėkit be jokios abejonės, nes taip atsitikti ten galės jau visai greit. Dar pamals tą plentą kelis mėnesius ir jis bus neišvažiuojamas. Juo galės važinėti tik labai drąsūs ir su vargais apsipratęs mūsų ūkininkas. Nematyti, kad jį rengtųsi kas taisyti, nes dar nematyti jokios medžiagos. O tas kelias veda automobilistus iš Europos į Kauną ir jis pažymėtas tarptautinio automobilistų klubo išleistam žemėlapy, kuris visiems automobilistams yra vienintelis ir svarbiausias palydovas. O per Lietuvą svetimų kraštų automobilistai jau pradeda važiuoti. Ką gi jie pagalvoja apie mūsų šalį patekę iš pirmo žingsnio į tokį plentą?”
Jei važinėja automobiliai, neapseita be eismo nelaimių. Štai žinutė, kurią patalpino “Mūsų kraštas” rugsėjo 5 dienos numeryje:
„Prienų plente netoli pat miesto rugpjūčio 26 d. automobiliu važiuojantiems norint apsilenkti su vežimu, paslydo automobilio ratai ir automobilis užpakaliu smarkiai atsimušė į medį. Važiavęs juo teisingumo ministeris p.Žilinskis smarkiai susitrenkė, nustojo žado ir sąmonės ir dabar sunkiai sergąs. Automobilis taip pat apdaužytas.”
Operatyviu šio pranešimo nepavadinsi, bet gal avariją tyrę pareigūnai buvo sąmoningai “užspaudę informaciją”?
Neblaivūs vairuotojai jau tada buvo „galvos skausmas”, nes kad ir nedaug automobilių būta, bet girtų sukeltos avarijos būdavo sunkiausios. Tad tuometinis žurnalas šoferiams „Lietuvos Auto” patalpino savo puslapiuose net tokį kreipimąsi:
„Lietuvos šoferiai ir auto tarnautojai! Visiems yra žinoma sunki ir atsakominga Jūsų tarnyba. Nuo Jūsų priklauso daug kieno gyvybė. Tad eidami pareigas būkite blaivūs, nevartokite degtinės, kuri pražudo ne tik Jus pačius, bet ir Jūsų šeimą. Degtinė Jus gali nuvesti bedugnėn. Jūs būsite visuomet sveiki, blaivūs ir turėsite tą patį malonumą vartodami pilzeno, lietuvišką porterį, Double ir kit. alų. Gerdami alų Jūs nepasuksite vairo grioviu, bet važiuosite tiesiu keliu. Taigi gerkite alų, o ne degtinę ir Jums bus užtikrinta gyvybė ir ateitis”. (“Lietuvos auto”, 1932 m., Nr. 1) Automobilių sporto įvykiai, kaip ir dabar, visada atsidurdavo laikraščių puslapiuose, ypač, jei tai toks renginys, kaip tarptautinis Monte Carlo ralis, kurio vienas iš maršrutų, prasidedantis Tallinne, tuomet ėjo per Lietuvą. 1933 metų sausio 11 dieną “Rytas” pranešė:
„TARPTAUTINĖS AUTOMOBILIŲ LENKTYNĖS
Tarptautinės automobilių lenktynės į Monte Carlo jau pasibaigė. Iš viso lenktynėse dalyvavo 129 automobilistai, kurie iš įvairių Europos vietų per tam tikrą laiką turėjo suvažiuoti į Monte Carlo. Tikslą pasiekė iš viso 72 automobiliai, iš jų 15 iš Tallino.
Lenktynes laimėjo prancūzas Vasselle, išvažiavęs iš Tallino ir važiavęs per Lietuvą. Iš moterų pirmą vietą užėmė taip pat prancūzė Mareuse ir Lamberjack, startavę Talline.”
Šis ralis vykdavo kasmet, tad panašų pranešimą randame 1936 metų vasario 7 dienos “Mūsų krašte”:
„BALTIJOS AUTO KLUBŲ DOVANĄ LAIMĖJO OLANDAS
Praeitą savaitę pasibaigė tarptautinės automobilių lenktynės į Monte Carlo. Lenktynes laimėjo Rumunijos automobilistas Zamfiresku. Jis gavo 50.000 fr. Ir auksinę taurę dovaną. 22 automobilistai važiavo ir per Baltijos valstybes. Pasiekusiam geriausių rezultatų iš tų automobilistų, Baltijos valstybių auto klubai paskyrė dovaną – sidabrinę taurę, kurioje buvo rašyta Kauno, Rygos ir Talino miestų vaizdai ir tų valstybių klubų ženklai. Dovaną laimėjo olandas Bakker.
Ir čia minimas Kaunas – kad ir smulkmena, bet kažkaip malonu, tiesa? 1936 metais prasideda naujas Lietuvos automobilizacijos etapas – daugėja automobilių, imamas tvarkyti visuomeninis transportas, valstybės mastu pradedama rūpintis vietinės kilmės degalų panaudojimu. Įdėmiai paskaitykime “Ryto” laikraštyje tų metų sausio mėnesį paskelbtą informaciją apie tai, kad įvedamas privalomas vietinės gamybos etilo spirito maišymas su benzinu:
„SPIRITĄ Į BENZINĄ MAIŠYS
Nuo kovo 31 d. juo bus pradėtas dehidruoto spirito maišymas į benziną. Dehidruotu denatūruotu spiritu atskiestas benzinas ir kitos degamosios medžiagos (benzolas, gazolis ir kt.) bus vadinamas „motorinu”. Norintieji „motoriną” daryti, turės įteikti mokesčių departamentui prašymą leidimui gauti ir dehidruotam denatūruotam spiritui pirkti. Žibalas ir tos skystos degamosios medžiagos, kurios nesudaro su spiritu vienalytiško (homogeniško) skiedinio, bus draudžiamos vartoti susisiekimo priemonių varikliams varyti”.
Juk tai tas pat, ką darome Lietuvoje dabar, gal tik priežastys kiek skiriasi – tada valdžiai rūpėjo visų pirma vietinių žaliavų bei vietinių gamybos pajėgumų panaudojimas, kad sumažinti išlaidas degalų importui, gi šiandien visų pirma kalbame apie automobilio žalingo poveikio aplinkai mažinimą.
Balandžio 10 dienos “Mūsų krašto” numeryje skaitome pranešimą apie Kauno savivaldybės sprendimą perimti keleivių vežiojimą autobusais miesto maršrutais. Taip siekta pagaliau įvesti tvarką miesto viešajame transporte, užtikrinti europinio lygio aptarnavimą:
“KAUNE VAIKŠČIOS TIK SAVIVALDYBĖS AUTOBUSAI
Kauno miesto savivaldybė jau nuo anksčiau yra nusistačiusi visą autobusais susisiekimą mieste perimti į savo rankas. Tą nutarimą vykdydama, jau kuris laikas ji yra mieste paleidusi keletą savo autobusų. Tik nelabai jai vyko susitarti su didžiausiu ligšiol autobusų koncesionieriumi Kaune – Amerikos lietuvių akcine bendrove. Dabar tas klausimas baigiamas išspręsti. Miesto taryba yra nutarusi visus 36 ligšiol bendrovės autobusus mieste vaikščiojančius nupirkti. Juos nupirkus, Kaune vaikščiojantieji autobusai jau bus bemaž visi miesto savivaldybės. Savivaldybė iš šios, naujai sudaromos miesto įmonės, tikisi nemažo pelno.”
Reikia pasakyti, kad per kelis metus Kauno savivaldybei pavyko gerai sutvarkyti autobusų eismą mieste. Keleiviai buvo gabenami naujais Kaune pagamintais autobusais, pervežimai nebuvo nuostolingi miestui.
Aišku, skaitytojus domino, kiek gi Lietuvoje yra tų automobilių. Tenkindamas skaitytojų smalsumą, “Mūsų kraštas” 1936 metų lapkričio 13 dienos numeryje patalpina tokią žinutę: „YRA 3.000 NAUDOJAMŲ AUTOVEŽIŲ Šiemet per 9 mėnesius buvo įregistruota ir naudojama verslui, ūkio, asmens ar tarnybos reikalams 3019 autovežių. Iš to skaičiaus lengvųjų automobilių buvo 1.262, 352 sunkvežimiai, 263 autobusai ir 1.142 motociklai. Pernai buvo įregistruota ir naudojama 2946 autovežimiai”.
Skaičiai visiškai neįspūdingi – per metus transporto parkas išaugo vos 73 transporto priemonėmis, bet tada Lietuva iš tikrųjų buvo mažiausiai automobilizuota valstybė Europoje.
Lietuvos laikraščiai rašė automobilizmo bei eismo temomis reguliariai, solidžiuose to meto žurnaluose galime rasti ne tik trumpas informacijas, bet ir probleminius straipsnius automobilių parko plėtojimo, dizelizacijos, automobilio panaudojimo karyboje klausimais, žurnalas “Policija” beveik kiekviename numeryje publikavo tuometinio eismo policijos viršininko Broniaus Matulaičio straipsnius, kuriuose jis nagrinėjo eismo nelaimių priežastis, duodavo patarimus saugaus eismo klausimais, aiškino Kelių eismo taisykles. Žodžiu, šioje sferoje principinių pokyčių nėra, yra daugiau kiekybiniai, o nemaža dalis jau tada kilusių problemų per tuos 75 metus taip ir liko iki galo neišspręstos…
Pastaba: citatose kalba netaisyta.