“Red Ball Expres” – logistikos pergalė (LT)

,,RED BALL EXPRES” – LOGISTIKOS PERGALĖ

Liucijus Suslavičius 

Kaip nebūtų gaila, didžiausia žmonijos nelaimė – karas – neretai kartu yra ir svarbiu mokslinės – techninės pažangos ,,varikliu”. Štai raketos, radiolokacija, branduolinė energetika, antibiotikai – jei suminėti tik kelis pavyzdžius – atsirado ir vystėsi tenkinant karybos poreikius. Yra dar šimtai ir tūkstančiai kitų atradimų ir išradimų, tiesiog technologinių sprendimų, plačiai naudojamų įvairiose srityse, kuriuos stimuliavo karo reikmės.

Jei Pirmasis pasaulinis karas – iš esmės dar tik įžanga į naują manevrinio karo , pagrįsto masiniu technikos panaudojimu, erą, tai Antrasis pasaulinis karas jau buvo technikos karas, ir jį laimėjo ta pusė, kuri turėjo technikos daugiau, geresnės ir geriau išnaudojo jos galimybes. Ypač ryškiai techninė persvara ir sugebėjimas maksimaliai panaudoti visų rūšių technikos, tarp kitų – ir autotransporto, galimybes pasireiškė Vakarų fronte, sąjungininkams po išsilaipinimo Normandijoje veržiantis Vokietijos link.

Kai palaužę atkaklų vokiečių pasipriešinimą, jie sparčiai žengė pirmyn į Paryžių, po poros savaičių priešakiniai daliniai pajuto, kad stringa aprūpinimas degalais, amunicija, maistu. Kuo toliau nuo La-Manšo pakrantės žygiavo amerikiečių ir anglų daliniai, tuo aštresnės darėsi tiekimo problemos. Viena iš priežasčių buvo planuota iš anksto – tai sugriauti uostai. Bet ir iškrovus laivus, problemos nemažėjo, nes neveikė Prancūzijos geležinkeliai. ,,Kalti” čia buvo patys sąjungininkai. Prieš išsilaipinimą Normandijoje ir pirmomis dienomis po jo, pasinaudodami savo persvara ore, jie nebaudžiami bombardavo geležinkelio linijas, stotis, tiltus. Tai sukliudė vokiečiams permesti pastiprinimus į pajūrį, bet dabar paverstais ,,mėnulio peizažu” geležinkeliais negalėjo pasinaudoti ir patys sąjungininkai. Jau rugpjūčio mėnesį padėtis tapo kritiška. Sąjungininkų 28-nioms pirmosios linijos divizijoms, persekiojusioms vokiečius, per parą reikėjo pristatyti 20 tūkstančių tonų įvairių krovinių, daugiausia degalų. Per La-Manšą buvo skubiai nutiestas vamzdynas ir degalai kariuomenei pumpuojami po vandeniu tiesiai iš Anglijos. Bet toliau jį gabenti nebuvo kaip. Amerikiečių tankų divizijos ėmė stoti tiesiog keliuose. Padėtis atrodė beviltiška, bet 36 valandas posėdžiavę armijų vadai rado sprendimą – reikėjo organizuoti nepertraukiamą karinių krovinių pristatymą sunkvežimiais. Unikali savo mąstais logistinė operacija, gavusi kodinį pavadinimą ,,Red Ball Express”, prasidėjo 1944 metų rugpjūčio 25 dieną.

Iš Sent-Lo, kur buvo įrengti pagrindiniai sąjungininkų kariuomenės užnugario sandėliai, sunkvežimių kolonos per Alenkoną važiavo iki Šartrezo, čia išsikraudavo ir įpiečiau einančiais keliais grįždavo į Sent-Lo. Toks buvo pirmasis operacijos etapas, trukęs iki rugsėjo 10 dienos. Po to ,,Red Ball Express” trasa buvo pakeista ir gerokai prailginta. Kolonos judėjo per Aržentaną, Dreuksą iki Versalio, čia iš dviejų pusių apvažiuodavo jau išlaisvintą Paryžių ir važiuodavo rytų kryptimi link fronto linijos. Tušti sunkvežimiai grįždavo pietine trasa per Fontenblo, Šartrezą ir Alenkoną. Oficialiai operacija baigėsi lapkričio 16 dieną, pergabenus 412193 tonas krovinių. Rekordine pagal pervežtą krovinių kiekį – 12342 tonos – buvo rugpjūčio 29-ji.

Antrojo pasaulinio karo istorijoje operacija ,,Red Ball Express” paminima tik prabėgomis, nesigilinant į tai, kiek pastangų buvo įdėta, organizuojant šį nenutrūkstamai veikiantį krovinių gabenimo ,,konvejerį”, susidedantį iš tūkstančių sunkvežimių, reguliuojant eismą jame, apsaugant nuo vokiečių išpuolių, operatyviai aptarnaujant ir remontuojant automobilius, pasirūpinant vairuotojais, remontininkais ir eismo reguliuotojais, užtikrinant operatyvų automobilių pakrovimą ir krovinių sriauto paskirstymą. O juk tai buvo tikras organizacinis JAV armijos kvartirmeisterių korpuso žmonių žygdarbis, kokį, ko gero, galėjo sumanyti ir sėkmingai įgyvendinti tik amerikiečiai.

Specialiais skydais ir ženklais pažymėtose ,,Red Ball Express” trasose eismas vyko tik viena kryptimi – į frontą arba atgal. Joks kitas transportas – nei karinis, nei tuo labiau civilinis – į maršrutą nebuvo įleidžiamas, o atsitiktinai į jį pakliuvę automobiliai turėjo važiuoti su kolona kartais ir kelis šimtus kilometrų iki artimiausios poilsio stovyklos ar remonto punkto, nes tik čia buvo leidžiama pasukti iš trasos. Trasose nuolatos budėjo evakuaciniai vilkikai sugedusiems ir į avariją patekusiems automobiliams nuvežti, greitosios pagalbos automobiliai, eismą reguliavo ir kolonas rikiavo karo policijos ekipažai, nuo vokiečių aviacijos gynė zenitininkai, kelius ir tiltus remontavo, apvažiavimus įrengdavo pionierių daliniai. Bet svarbiausiu ,,Red Ball Express”elementu, be abejonės, buvo sunkvežimiai ir jų vairuotojai.

Prieš išsilaipinant Normandijoje, buvo planuojama turėti 240 automobilių kuopų, aprūpintų automobiliais vilkikais su puspriekabėmis (International M 425, Autocar U7144T, Federal 94×43, Chevrolet NK-G-7113) bei 10 tonų triašiais ,,Mack NR”. Deja, tikrovėje tą karštą 1944 metų vasarą Normandijoje pavyko sukoncentruoti tik 132 transporto automobilių kuopas su 5958 sunkvežimiais, kurių dauguma buvo visai ne didelio tonažo autotraukiniai, o standartiniai 2,5 tonos triašiai GMC CCKW-353, kokius naudojo taip pat ir pėstininkų divizijos. Pagal JAV armijoje tuo metu priimtą tvarką, į užnugario dalinius ( o transporto kuopos buvo laikomos užnugario daliniais) tarnauti pirmoje eilėje siųsdavo juodaodžius šalies piliečius. Tad dauguma (arti 75 procentų) vairuotojų, remontininkų, krovėjų ,,Red Ball Express” operacijos metu buvo juodaodžiai, kaip taisyklė, prityrę ir patikimi specialistai.

Operacijoje dalyvaujančius sunkvežimius pakrovimo punktuose suskirstydavo į konvojus. Kiekvieno jų priekyje – džipas su mėlyna vėliava. Konvojaus gale – džipas su žalia vėliava. Konvojuje sunkvežimiai važiavo 30-35 metrų atstumu vienas nuo kito, važiavimo greitis – ne didesnis kaip 25 mylios per valandą. Kiekvieno sunkvežimio ekipažas – du vairuotojai. Vienas vairavo, kitas snaudė arba budėjo prie virš kabinos sumontuoto sunkiojo 12,7 mm kalibro ,Browning” kulkosvaidžio. Juo buvo ginkluotas kas ketvirtas-penktas sunkvežimis konvojuje. Tačiau ir reguliariai keisdamiesi už vairo, vairuotojai sunkiai atlaikydavo šias pragariškas lenktynes per visą Prancūziją, lūždavo ir jų automobiliai. Todėl vėliau teko į krovinių gabenimo operaciją įtraukti Normandijoje dislokuotų ,,antrosios bangos” divizijų transportą. Kol divizijos rengėsi vykti į frontą, joms priklausantys sunkvežimiai buvo paimami vienam-dviem reisams. Vairuotojų trūko, todėl buvo atrenkami ir paskubomis apmokomi kariai-savanoriai. Padarę vieną reisą, jie vėl grįždavo į savo dalinį.

Visi vairuotojai vežiojosi kabinose šautuvus, nes nors ir nedažnai, bet tekdavo atsišaudyti nuo kelią netikėtai blokavusių vokiečių. Ant sunkvežimių kabinų grindų gulėdavo maišai su smėliu, kurie susilpnindavo diversantų padėtų ant kelio minų poveikį. Beje, dėl minų sunkvežimių kolonos važiuodavo kelio viduriu, nes Prancūzijoje keliai daugiausia buvo su danga, ir padėti miną asfaltuotame kelyje ne taip paprasta, tad diversantai dažniausia minuodavo kelkraščius.

Trūkstant didelio tonažo universalių sunkvežimių, kroviniams gabenti teko mobilizuoti tankų divizijų tankovežius. Galingi 200 AG variklius turintys vilkikai ,,Diamond T 980” su priekabomis – tralais dažniausia veždavo dėžes su trotilu arba sunkiosios artilerijos sviediniais. ,,Daimondai” maksimaliu greičiu nesustodami lėkdavo Prancūzijos keliais, visuomet lydimi juos iš oro dengiančių naikintuvų. Jei vokiečių lakūnams būtų pavykę atakuoti ir pataikyti bent į vieną tankovežį, 20 tonų juo gabenamų sprogmenų galėjo sukelti milžinišką katastrofą…

Palei trasą įrengti remonto punktai dirbo be atvangos. Remontininkai keitė akumuliatorius, nutrūkusius kardanus, lūžusias nuo perkrovimo linges, perkaitintus variklius. Per pirmąjį operacijos mėnesį teko pakeisti 40 tūkstančių padangų! Jos neatlaikydavo perkrovimo – į 2,5 tonos sunkvežimį krovikai kraudavo 4-5 tonas, be to, Prancūzijos keliai buvo nusėti karių numestomis tuščiomis konservų skardinėmis, kurių aštrūs kraštai prapjaudavo padangas.

Atskira problema buvo benzinas. Nors operacijos metu trasoje dirbo keli šimtai benzovežių, didžiumą degalų pervežė standartiniai sunkvežimiai. Normandijoje šimtai juodaodžių kareivių ir vokiečių karo belaisvių per dienas pylė benziną iš cisternų ir vamzdynų į ,,džerikanus” – 5 galonų talpos standartinius metalinius armijos kanistrus ir krovė juos į sunkvežimius. Dalis kanistrų po to buvo iškraunama degalų užpylimo punktuose palei ,,Red Ball Express” trasą, kiti vežami fronto daliniams. Atgal sunkvežimiai gabeno tuščius kanistrus, sviedinių gilzes ir žuvusių karių kūnus. Kartais taip kėbuluose grįždavo ir žuvę vairuotojai…

Nors ir gerai organizuota, ši operacija ne visada vyko kaip derėtų. Vairuotojai įsigudrindavo nesustodami prekiauti benzinu (kanistras juodojoje rinkoje kainavo 100 dolerių), cigaretėmis, konservais. Savivaliavo karinių dalinių vadai – koks nors pulkininkas sustabdydavo konvojui vadovaujančio leitenanto džipą ir, nepaisydamas jo prieštaravimų, ,,nusavindavo” kelis sunkvežimius su kroviniu. Tai itin dažnai pasitaikydavo vežant benziną. Karo policijos reguliuotojus jų vadai pamiršdavo sankryžose 3-4 parom, ir pervargusius, išbadėjusius policininkus maitindavo pro šalį važiuojančių konvojų vairuotojai.

Po ,,Red Ball Express” operacijos jau 1945 metais mūšių Vokietijoje metu sąjungininkai vykdė ir kitas didelio masto krovinių gabenimo operacijas, pavadintas ,,XYZ Express”. Keturiomis trasomis buvo tiekiami kroviniai britų devintajai, amerikiečių pirmajai, trečiajai ir septintajai armijoms. Vėl iš užnugario bazių Prancūzijoje tūkstančiai sunkvežimių nepertraukiamomis kolonomis riedėjo rytų kryptimi. X fazės metu kasdien buvo pervežama 8 tūkstančiai tonų krovinių, Y fazės – jau 10 tūkstančių, Z fazės metu – nuo 12 iki 14 tūkstančių tonų krovinių per parą. Bet nei viena jų bendru trasos ilgiu ir joje tvyrojusia įtampa jau neprilygo ,,Red Ball Expres”. Kaip vėliau rašė pulkininkas Džonas Eizenhaueris, sąjungininkų kariuomenės vyriausiojo vado Duaito Eizenhauerio sūnus, dalyvavęs Vakarų Europos išvadavime, ,,Red Ball Express sunkvežimiai lūždavo, bet nesustodavo!” O eilinių operacijos dalyvių atsiminimuose ,,Red Ball Express” išliko kaip begalinė mažų raudonų žiburėlių virtinė prieš akis ir tokių pat, tik baltų žiburėlių virtinė atbulinio vaizdo veidrodėlyje, tai išnykstanti trasai kylant į kalvelę, tai vėl besitęsianti iki horizonto…

Leave a Comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *

EN DE LT RU