Renault 4CV (LT)

„RENAULT – 4CV” – GELTONASIS „SVIESTO PAKELIS”

Liucijus Suslavičius

Neoficialiojoje automobilio istorijoje galime rasti nemažai įvairių legendų, anekdotų, faktais nepagrįstų, bet labai patrauklių pasakojimų. Viena tokių legendų pasakoja apie tai, kad po Antrojo pasaulinio karo prancūzai iš naujo areštavo amerikiečių ką tik iš belaisvių stovyklos paleistą profesorių Ferdinandą Porsche ir išsivežė jį į Paryžių, kur, sėdėdamas kalėjimo kameroje, jis suprojektavo „prancūzišką folksvageną” – mažos klasės automobilį „Renault 4CV”. Legenda tarsi patvirtina garsiojo konstruktoriaus genialumą, bet kiek tiesos šiame vis atkartojamame pasakojime?

1939 metų Berlyno automobilių parodoje apsilankęs didžiausios Prancūzijos automobilių kompanijos „Renault” perspektyvinių konstrukcijų biuro vadovas Charles-Edmont Serre namo grįžo kupinas susižavėjimo joje pamatytu „liaudies automobiliu”- profesoriaus F.Porsche sukonstruotu „KDF-Wagen”, Su savo įspūdžiais jis netruko supažindinti firmos konstruktorių Fernandą Picardą, kuris irgi užsidegė idėja sukurti panašų nebrangų automobilį plačiausiam vartotojų sluoksniui. Dar nespėjus šį klausimą suderinti su vienvaldžiu firmos savininku Louisu Renault, prasidėjo karas, ir bet kokios kalbos apie naujus modelius pasidarė neaktualios. 1940 metais Paryžių okupavo vokiečiai, ir didžiulė „Renault” gamykla ėmė dirbti jiems – tiekti tūkstančius vermachtui reikalingų sunkvežimių. Niekas nebuvo atleistas, visiems atsirado darbo, taip pat ir konstruktoriams. O jie nesiruošė vykdyti vien okupantų pavedimus. Slapčiomis nuo vokiečių, kuriuos tada domino vien produkcijos kiekis ir kokybė, F.Picardas su artimiaisiais bendradarbiais Henriu Guetteru, Rolandu Barthaudu ir Jeanu-Augustu Rolfo užsiėmė perspektyvinio „liaudiškojo reno” projektavimu, pasirinkę F.Porsche automobilio koncepciją su varikliu gale ir aptakių formų keturių vietų dviejų durų kėbulu.

Nepaisant okupantų kontrolės įmonėje ir sąjungininkų bombonešių antskrydžių, projektas “4CV” kartu su didesniuoju “amerikanizuotu” sedanu “11CV” buvo sėkmingai tęsiami. 1943 metų sausio mėnesį pirmasis šviesiai dažytas “4CV” prototipas pirmą kartą išriedėjo į gatvę. Dar po 8 mėnesių konstruktoriai pademonstravo jį bosui – Louisui Renault. Tačiau nedidukas į vabalą panašus automobiliukas su aliuminiu dviejų durų kėbulu ir tik 0,757 litro darbo tūrio varikliu gale jam nepatiko. Jis liepė rengti technologinę įrangą didesniajam “11CV Primaquatre”, o apie “4CV” pamiršti. Tačiau Serre ir Picardas buvo įžvalgesni, nei įmonės savininkas – jie suprato, kad po karo dideli automobiliai turės labai ribotą paklausą, todėl savavališkai tęsė savo darbą ir netrukus išbandė antrąjį “4CV” prototipą su plieniniu kėbulu, jau turintį daugelį būsimo serijinio modelio bruožų, tačiau vis dar dvidurį – atsiriboti nuo “KDF-Wagen” įtakos buvo sunku…

1944 metų rugpjūtį sąjungininkai išlaisvina Paryžių. Nauja Prancūzijos valdžia itin griežta kolaboracionistams. Sergantis L.Renault už bendradarbiavimą su okupantais pasodinamas į kalėjimą, kur jo būklė dar labiau pablogėja. Vienas garsiausių ir įtakingiausių XX amžiaus pirmos pusės pasaulio automobilių pramonininkų miršta ligoninėje spalio 14 dieną. O jo įkurtą “Usines Renault” valdyti paskiriamas pasipriešinimo judėjimo dalyvis 46 metų inžinierius ir teisininkas Pierre Lefaucheux. Ketvirtąją savo darbo dieną jis asmeniškai išbando “Renault 4CV” prototipą ir nutaria, jog jis vertas serijinės gamybos. Tačiau pareikalauja perkonstruoti kėbulą taip, kad automobilis turėtų 4 duris ir dar nurodo, kad jos turi būti tvirtinamos prie vidurinio statramsčio.

1945 metų sausio 16 dieną “Usines Renault” nacionalizuojama, P.Lefaucheux tampa generaliniu direktoriumi ir iškelia uždavinį – nuo 1949 metų birželio turi būti gaminama ne mažiau 300 “Renault 4CV” per dieną! Uždavinys atrodo sunkiai išsprendžiamas, nes ir prototipai dar visai „žali”, ir gamykla Billancourte gerokai nuniokota bombardavimų. Tačiau netrukus jau ne vienas, o keliolika būsimojo prancūziško “liaudies automobilio” prototipų rieda Šiaurės Norvegijos, Austrijos Alpių, Afrikos keliais, kad galima būtų išaiškinti galimas silpnas automobilio vietas.

Prancūzijos vyriausybė, matyt, nelabai pasitikėdama savo inžinieriais, iš Austrijos atveža į Paryžių profesorių F.Porsche, kad šis susipažintų su brėžiniais bei asmeniškai išbandytų “4CV”. Pasipriešinimo dalyvis P. Lefauchex ir jo bendradarbiai, iš pykčio “grieždami dantimis”, turi vykdyti šį ministro nurodymą – juk įmonė priklauso valstybei…Devynios dienos, kurias F.Porsche praleido Billancourte, nieko naujo į automobilio konstrukciją neįnešė, gal tik prancūzai įvertino kai kurias jo pastabas dėl gamybos technologijos.

1946 metų rugsėjo 26 dieną “4CV” oficialiai pristatomas spaudos atstovams. Jie nustebinti, nes apie tokio automobilio kūrimą jie dar nebuvo girdėję. Tačiau bendra nuomonė nėra palanki – daugelio nuomone, automobiliukas po 10 tūkstančių kilometrų paprasčiausiai subyrės…Viename laikraščių pasirodo toks komentaras:”Kai su “4CV” važiuosi kur nors iš Paryžiaus, kažkas turės važiuoti iš paskos, kad surinkti byrančias dalis…”. Gamyklos planai per 5 metus parduoti 170 tūkstančių “Renault 4CV” daugeliui atrodo nerealūs – juk per visus 1946 metus “Renault” pagamino lygiai 8,5 tūkstančio prieškarinių “Juvaquatre”, o generalinis direktorius fantazuoja apie dešimtis tūkstančių…

1947 metų rugpjūčio 12 dieną pagaliau prasideda serijinė gamyba. Pokarinis medžiagų stygius nėra galutinai įveiktas, tad pirmieji šimtai serijinių “4CV” nudažomi dar nuo okupantų likusiais geltonais dažais, kuriais buvo dažomi sunkvežimiai. O kad būtų šioks toks kontrastas, ratlankiai dažomi ryškiai raudonai. Tauta sureagavo su jumoru – naujasis “reno” iš karto buvo pramintas “sviesto pakeliu”. Tiesa, būta ir kandesnių pravardžių, pavyzdžiui, “blusa”. Tačiau iš esmės automobilis prancūzams patiko. Svarbiausia, jis buvo įperkamas! Juk tada JAV automobilį turėjo kas penktas suaugęs gyventojas, Anglijoje – kas 50-tas, o Prancūzijoje – tik kas 80-tas, tad asmeninės automobilizacijos galimybės iš tiesų buvo milžiniškos. Naujo “Renault 4CV” eilėje reikėjo laukti maždaug metus, tad netrukus atsirado šešėlinė rinka, kurioje galėjai ką tik įsigytą automobilį parduoti už pusantro karto didesnę kainą.

“4CV”, kur skaičius 4 reiškė mokestines arklio galias, apskaičiuojamas pagal variklio darbo tūrį, buvo keturvietis sedanas, tuščias svėręs tik 575 kilogramus, jo matmenys – 3640x1430x1470 mm. Keturių cilindrų 0,757 litro skysčiu aušinamas 21 AG galios variklis per trilaipsnę pavarų dėžę varė galinius ratus. Visų ratų pakaba – nepriklausoma, spyruoklinė. Automobilis įsibėgėdavo iki 95 km/h, sunaudodamas vidutiniškai 8 litrus benzino 100 kilometrų kelio. Laikantysis kėbulas buvo siūlomas kelių išpildymų – nuo spartietiškai įrengto “Normale” iki gana ištaigingo tiems laikams “Grand Luxe”; be sedano, dar galima buvo įsigyti modelį su kabriolimuzino tipo atviru kėbulu bei krovininį variantą “Commerciale 200 kg”, neturėjusį galinių šoninių langų. Paklausa darė savo – gamybos apimtys nuolat augo. 1952 metais, kai buvo pagamintas 50-tūkstantasis “4CV”, per dieną nuo konvejerio nuriedėdavo 500 automobiliukų. 1958 metais pagamintas milijoninis, o 1961 metų liepos 6 dieną – paskutinis 1 105 547- sis jo egzempliorius . Jį pakeitė visiškai kitokios koncepcijos ir dizaino “Renault R4″. Tačiau masinės Prancūzijos automobilizacijos pokario dešimtmečiu nuopelnas priklauso „sviesto pakeliui” kartu su „ančiuku” – „Citroen 2CV”.

Nuo pat gamybos pradžios mažasis “reno” tapo gera eksporto preke. Šeštojo dešimtmečio pradžioje dešimtys tūkstančių “4CV” laivais per Atlantą iškeliavo į JAV. Pradžioje jis sužavėjo amerikiečius savo žaisminga išore ir nedideliais matmenimis. Kai kuriuose didžiuosiuose prekybos centruose “Renault 4CV” pardavinėjo…žaislų skyriuose už 955 dolerius. Deja, įpratę prie automatinių pavarų dėžių amerikiečiai greitai sugadindavo mažylio transmisiją, o gero aptarnavimo tinklo “Renault” šioje šalyje neturėjo, tad po kelių metų prekyba visiškai nutrūko. Užtat Prancūzijos įtakos sferoje buvusioje Azijos ir Afrikos šalyse “4CV” karjera buvo ilga ir sėkminga. Pavyzdžiui, dar devintajame dešimtmetyje didžiausiame Vietnamo mieste Saigone pora šimtų tokių automobilių dirbo kaip taksi, jų nemažai išliko Tunise, Maroke, Madagaskare ir kitur. Verta paminėti, jog Japonijos firma “Hino” į lengvųjų automobilių rinką 1951 metais įžengė su iš importuotų dalių surenkamais “4CV”, vėliau be prancūzų sutikimo ir licenzijos pirkimo įsisavinusi šio modelio gamybą vietoje. O kaip gi su F.Porsche įtaka? Ką gi, sutikime – “Renault 4CV” komponuotė analogiška “folksvagenui”, galime rasti dar kelis greičiausia ne atsitiktinius panašumus, tačiau “4CV” tikrai yra grynai prancūziškas automobilis.

Leave a Comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *

EN DE LT RU