SENOVINIŲ AUTOMOBILIŲ KLUBUI „RIEDUVA” – TRISDEŠIMT METŲ
L. Suslavičius
Dabar mažai kas beprisimena tą apniukusią, įkyraus lietučio merkiamą 1976 metų spalio 31 dieną, kai Kauno gatves praskaidrino ilga spalvinga senoviškų lengvųjų automobilių kolona. Prieškariniai automobiliai tada nebuvo retenybe miesto gatvėse, bet tiek daug jų vienu metu kauniečiai išvydo pirmą kartą. Lėtai prasukę garbės ratą miesto centre, autoveteranai neskubėdami suvažiavo į K. Baršausko gatvėje buvusį stadioną ir išsirikiavo parodai. Taip gal kiek ir nesėkmingai, nes renginį sugadino nepalankus oras, visuomenei prisistatė Kauno senovinių automobilių klubas, ko gero, pirmoji tikrai visuomeninė automobiliais besidominčių žmonių organizacija tuometinėje LTSR.
Prisiminkime, koks jis buvo, aštuntasis praėjusio amžiaus dešimtmetis. Lietuva žengė pirmuosius žingsnius į būsimąją masinę automobilizaciją. Jau turėjome pirmąją automagistralę, sujungusią Vilnių ir Kauną, sostinėje ėmė veikti pirmoji automatizuota eismo reguliavimo sistema, žmonės būrėsi į Automėgėjų draugiją, automobilinės temos vis dažniau buvo gvildenamos spaudos puslapiuose, televizijos ir radijo laidose, o svarbiausia, gatvėse kasdien daugėjo naujų automobilių VAZ, tuo metu simbolizavusių pakankamai aukštą technikos lygį. Kažkaip savaime visuomenėje kilo poreikis daugiau sužinoti apie automobilį, jo istoriją, atkreiptas dėmesys į tada dar gana dažnai sutinkamus Lietuvos gatvėse prieškarinės laidos automobilius ir motociklus. Reikėjo tik nedidelio impulso, kad kaip ir kitose šalyse, Lietuvoje prasidėtų senovinės automototechnikos mėgėjų judėjimas. Tokiu impulsu tapo Rygos „Antiko Automobilu klubs” prezidento Viktoro Kulbergs vizitas į Lietuvą. Respublikinėje VAI sužinojęs nemažai senovinių automobilių savininkų adresų, jis apsilankė Kaune, surado kelis entuziastus ir savo pasakojimais apie AAK veiklą paskatino juos burtis į analogišką klubą. Ir štai 1974 metų rugsėjo 13 dieną kaunietis inžinierius Kęstutis Indziulas, subūręs vienminčius, Kaune įkūrė senovinių automobilių klubą, kuris vėliau buvo oficialiai užregistruotas. Tuometinėje TSRS tai buvo antrasis įkurtas senovinių automobilių klubas. Klubo steigiamajame susirinkime dalyvavo vienuolika senovinės automototechnikos mėgėjų, iš kurių tuo metu tik 4 turėjo senovinius automobilius. Klubo steigėjai deklaravo, jog pagrindinis klubo veiklos tikslas – išsaugoti dar išlikusius senovinius automobilius ir motociklus, su Lietuvos automobilizacija susijusias relikvijas, remontuoti, restauruoti senovinius automobilius bei motociklus, nekeičiant jų agregatų bei neperdirbant jų mazgų. Nors tada senosios technikos entuziastai ir nežinojo tarptautinių reikalavimų automotoveteranams, steigiamojo susirinkimo metu K. Indziulas sakė: „ Senovinis automobilis – tai technikos istorijos paminklas, kuris turi būti išsaugotas kaip ir kiekvienas architektūros ar meno kūrinys. Tik išsaugodami senovinį automobilį originaliame stovyje, mes išsaugome to meto dizainerių vaizduotės ir darbo vaisių, mes matome, kaip vieną ar kitą mazgą sugebėjo sukonstruoti to meto konstruktoriai, kokia buvo senoji automobilių gamybos technologija. Kiekvienas automobilis ar motociklas – tai konstruktorių, dizainerių, darbininkų kolektyvinio kūrybinio darbo rezultatas, tai to meto pasiekto technikos lygio rodiklis, kuris turi būti išsaugotas toks koks jis buvo automobilio ar motociklo kūrimo ar gaminimo metu, jis negali būti nei pagerintas, nei pablogintas, jis negali būti iškreiptas”. Tokia buvo pagrindinė senovinių automobilių klubo veiklos nuostata, kurios buvo laikomasi visą klubo egzistavimo laikotarpį.
Prasidėjus realiai veiklai, klubo narių gretos sparčiai augo, todėl kluban ėmė burtis ne tik Kauno mieste gyvenantys automobilininkai ir motociklininkai. Greitai buvo įkurtos klubo sekcijos Vilniuje, Alytuje, Klaipėdoje, Panevėžyje, Telšiuose. Pradžioje jis buvo pavadintas „Senovinių automobilių ir motociklų klubas “Lituanica”. Deja šio vardo teko atsisakyti, nes tuometinės Lietuvos valdžiai jis kažkuo užkliuvo. Klubui teko keisti vardą į „Lietuvos senovinių automobilių klubas “Rieduva”. Būtent šiuo vardu jis vėliau išgarsėjo ne tik respublikoje bet ir už jos ribų. Į klubą atėjo Lietuvos automobilizacijos veteranas daugkartinis tarpukario Lietuvos motociklų varžybų nugalėtojas A. Ilgauskas, ilgametis Kauno politechnikos instituto rektoriaus K. Baršausko vairuotojas J.Bartkevičius, Kauno F.Dzeržinskio staklių gamyklos skyriaus vadovas B. Jaskys, automechanikas R.Pauras, lakūnas E.Slušnys, automechanikas A.Bielkevičius, inžinierius B.Uliavičius, KPI docentas V.Aleksandraitis, Kauno radijo gamyklos inžinierius P.Miškinis ir daugelis kitų.
LTSR sąlygomis visuomeninis klubas, kokiu buvo „Rieduva”, negalėjo veikti pats sau vienas, tad 1980 metais rugsėjo 5 d. šio klubo bazėje įkuriamas etatinis Lietuvos automėgėjų draugijos Respublikinis sportinis – techninis klubas, kuris pradžioje buvo įjungtas į Automėgėjų draugijos struktūrą, vėliau – nuo 1986 metų birželio 2 d. – tapo Automobilių transporto ir plentų ministerijos Centriniu Sportiniu-techniniu klubu. Beje, tai gerokai palengvino renginių organizavimą, padėjo užmegzti kontaktus su įmonėmis, gauti technikos ir papildomų lėšų. Per pirmąjį savo veiklos dešimtmetį klubas organizavo aštuonis senovinių automobilių sąskrydžius, aktyviai dalyvavo renginiuose Latvijoje, Estijoje, Maskvoje, Leningrade, Minske. 1979 metais „Rieduvos” klubo nariai pirmieji tuometinėje TSRS su savo senoviniais automobiliais išvažiavo į užsienį, į Lenkijoje, Poznanės mieste organizuotą tarptautinį automobilių veteranų sąskrydį. 1989 m. klubo nariai su savo automobiliais ir motociklais, papuoštais lietuviška simbolika, garbingai atstovavo atgimstančią Lietuvą Čekoslovakijoje, Male Mesto nad Metuji vykusiame tarptautiniame istorinių automobilių sąskrydyje.
„Rieduvos” klubas kartu su Latvijos ir Estijos senovinių automobilių klubais kūrė vieningą senovinių automobilių ir motociklų klasifikacijos bei vertinimo sistemą, ruošė reikiamus dokumentus šios veiklos plėtojimui savo valstybėse. Kaip ir Latvijos klubas AAK, „Rieduva” dėjo daug pastangų, kad Lietuvoje būtų įkurtas senovinės automototechnikos muziejus. Deja, šie siekiai nesulaukė reikiamos tuometinės vyriausybės paramos. Nežiūrint į tai, buvo surinkta vertingų automobilių kolekcija, išsaugota vieta, kur nepriklausomoje Lietuvoje trečiojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžioje buvo dedamas pagrindas šalies automobilizacijai. Klubo nariai jau pirmaisiais veiklos metais suremontavo seniausią išlikusį šalyje lengvąjį 1918 metų laidos automobilį „Dodge Four”, surado ir kolektyvinių talkų metu iš visiško laužo atstatė legendinį karo metų visureigį „Dodge WC-51″, pradėjo kaupti senų sunkvežimių ir autobusų kolekciją. Tuo laiku tai buvo tikrai svarbus žingsnis, nes jei lengvuosius automobilius ir motociklus dar galėjo išsaugoti privatūs asmenys, tai sunkvežimių ir autobusų laukė vienas kelias – į metalo laužą. Ne viską, ką galima, klubui pavyko partempti į savo kiemą, tačiau surinkta ne tiek jau mažai. Tiek klubo bazėje Kaune, tiek sekcijose atsirado nagingų žmonių, su entuziazmu ir tikru pasišventimu užsiėmusių klubui priklausančių automobilių restauracija.
Klubo nariai ne tik saugojo turimas istorines transporto priemones, restauravo jas, aktyviai dalyvavo renginiuose, bet ir organizavo ekspedicijas, kurių metu surado ne vieną Lietuvoje dar išlikusį senovinį automobilį bei motociklą, sudomino savo veikla iki tol abejingai žiūrėjusius į senovinę techniką jos savininkus. Klubo veikla paskatino domėjimąsi Lietuvos automobilizacijos istorija. Būtent
„Rieduvos” Vilniaus sekcijos narys R.Žičkus ieškojo ir rado archyvuose dokumentus apie pirmąjį dar 1896 metais į Lietuvą atgabentą automobilį. Populiarinant automobilizmo istoriją, jo vystymosi raidą Lietuvoje ir pasaulyje prisidėjo ir kiti klubo nariai, kiekviena patogia proga stengęsi pateikti įdomią medžiagą masinės informacijos priemonėms. Neperdėsime sakydami, jog tada klubo „Rieduva” vardas tapo įdomios ir sėkmingai vykdomos veiklos simboliu.
Praeito šimtmečio devintajame dešimtmetyje, pučiant nepalankiems veteranų judėjimui pertvarkos vėjams, klubas bandė kovoti dėl Lietuvoje esančių istorinių automobilių bei motociklų išsaugojimo, jų išgabenimo į Vakarus ribojimo. Deja, tuometiniai įstatymai nebuvo palankūs nei istorinės technikos išsaugojimui, nei tokio klubo veiklai. Buvo būtina iš pagrindų keisti klubo veiklos principus, dėl to devintojo dešimtmečio pabaigoje klubo nariai sustabdė klubo veiklą, nes buvo būtina pasiruošti naujam šio judėjimo etapui.
Įžengus dvidešimt pirmąjį amžių, Lietuvos automobilistai ėmė burtis naujai susikūrusiuose klubuose Kaune, Klaipėdoje, Alytuje. Atėjo nauja automobilių technikos mėgėjų karta su savo idėjomis ir naujomis galimybėmis. Susibūrė ne tik senovinių automobilių savininkai, bet atsirado ir atskirų markių ar modelių automobilių mėgėjų klubai, kas praplėtė veiklos, išsaugant vertingus automobilius ir juos populiarinant, galimybes. Rieduviečiai pakvietė susivienyti naujai įsikūrusių klubų narius ir 2004 metais buvo įkurta Lietuvos istorinių automobilių ir motociklų mėgėjų asociacija. Asociacija toliau tęsia rieduviečių atliktus darbus, ruošia reikiamus dokumentus sėkmingam istorinių automobilių ir motociklų mėgėjų veiklos plėtojimui Lietuvoje.