Russko-Baltijskij (LT)

„RUSSKO- BALTIJSKIJ” TADA IR DABAR

Liucijus Suslavičius

Maskvoje įsikūrusi rusiško kapitalo kompanija visiškai nerusišku pavadinimu „A Level” prieš kelis metus išgarsėjo, pademonstravusi šalyje, o po to – ir užsienyje konceptualų sportkarą „Volga V12″, sukurtą panaudojus BMW 850 platformą bei agregatus ir GAZ 21 „Volga” kėbulo elementus. O pernai ji vėl nustebino „automobilinę Europą” nuo prieškario laikų garsėjančiame prestižiniame automobilių dizaino festivalyje Concorso d’Eleganza Villa d’Este pristačiusi ekskliuzivinį prototipą „Russo-Baltique Impression”. Pasirodo, „A Level” įsigijo išskirtines teises į prieš Pirmąjį pasaulinį karą Rygoje veikusiame Rusų-Baltijos vagonų gamyklos automobilių skyriuje gamintų lengvųjų bei krovininių automobilių pavadinimą ir simboliką.

XX amžiaus pradžioje Rusijos imperija sparčiai vystėsi, vydamasi pirmaujančias pasaulio valstybes, jos pramonė buvo pajėgi įsisavinti praktiškai bet kokio sudėtingumo produkciją. Vienu iš techninės pažangos lyderių šalyje buvo Rygoje veikusi Rusijos-Baltijos vagonų gamykla – tikrai stambi mašinų gamybos įmonė, tiekusi geležinkelio vagonus, žemės ūkio mašinas, stacionarius vidaus degimo variklius, o vėliau netgi įsisavinusi sunkiųjų daugiamotorių lėktuvų gamybą. 1908 metais nutariama joje organizuoti automobilių gamybos skyrių. Jo vadovai inžinieriai I.Friazinovskis ir D.Bondarevas tikslu paspartinti naujo įmonei gaminio įsisavinimą, vyriausiuoju konstruktoriumi pasikviečia jauną šveicarų inžinierių Jullieną Potterat, iki tol dirbusį konstruktoriumi belgų automobilių firmoje „Fondu”. Pastarasis atvyksta ir kartu atsigabena naujausio „Fondu CF” brėžinius. Būtent šis modelis ir tampa pirmuoju „Russko-Baltijskij S- 245/30″ automobiliu. 1909 metų liepos pirmosiomis dienomis J.Potterat asmeniškai išbando pirmąjį „rusobaltą” ir po truputį įsibėgėja serijinė rusiškų automobilių gamyba. Modelis „S-24″ tampa baziniu, jis reguliariai tobulinamas, 4 cilindrų 4,5 litro darbo tūrio variklis su atskirais po du cilindrus išlietais blokais ir blokų šonuose įrengtais įsiurbimo ir išleidimo vožtuvais taip pat ilgainiui šiek tiek forsuojamas. Jei pradžioje jis išvystydavo 30 AG, tai vėlesnėse serijose variklio galia augo- 40, 45, sportiniuose modeliuose – net 55 ir galu gale 58 AG. Automobilis nuo pat pradžių turi galinių ratų pavarą kardano velenu, o ne grandinėmis, kaip darė daugelis gamintojų, ir išsiskiria sudėtinga, bet komfortiška galinio tilto pakaba, susidedančia iš dviejų išilginių ir vienos skersinės jų galus jungiančios lingės. Kėbulus gamina įvairios firmos, „rusobaltai” reklamos tikslais vis dažniau dalyvauja sportinėse varžybose. Lygiagrečiai dideliam „S-24″ nuo 1910 metų gaminamas mažesnis, su 2,2 litro varikliu, modelis „K-12″. 1912 metais žurnalistas A.Nagelis startavo automobiliu „Russko-Baltijskij” Monte Karlo ralyje, kur užėmė bendrą 9 vietą ir laimėjo eilę specialių prizų. Po to su tuo pačiu rusišku automobiliu jis dalyvavo eilėje kitų varžybų, apvažiavo Europos ir Šiaurės Afrikos šalis, pirmasis iš automobilininkų įvažiavo į Vezuvijaus kalną. Tai išgarsino Rygoje gaminamus automobilius Europoje, tačiau nedaug teprisidėjo prie jų populiarumo pačioje Rusijoje – čia ne itin buvo vertinamas „rusobaltų” patvarumas ir didelis pravažumas (jie juk buvo specialiai sukonstruoti prastiems Rusijos keliams). Tai, kad automobiliai buvo praktiškai pilnai pagaminti šalyje iš rusiškų medžiagų, populiarumo jiems nepridėjo – aukštuomenė labiau vertino importinius automobilius, todėl maždaug 65 procentai pagamintų Rygoje automobilių buvo patiekti Rusijos armijai.

Daugiausia – net 18 serijų – pagaminta „S-24″ tipo automobilių. Kažkuo ypatingu savo dizaine „rusobaltai” neišsiskyrė. Jų „veidas” – radiatorius – buvo platesnis nei aukštesnis, iš kairės į dešinę jį puošė užrašas „Russko-baltijskij”, o po to, kai kelis automobilius įsigijo caro rūmų garažas, ir įmonė gavo teisę vadintis “Jo imperatoriškosios didenybės rūmų tiekėju”, radiatoriaus kamštį papuošė dvigalvis Rusijos imperijos erelis. Kitas charakteringas „rusobaltų” dizaino elementas – priekiniai sparnai, lyg pastumti pirmyn taip, kad jų išlenkimo kreivės centras nesutapo su priekinių ratų ašimi. O daugiau jokių išskirtinių detalių ar elementų – kėbulus ant važiuoklių montavusios firmos atsižvelgdavo į konkrečius automobilio pirkėjo pageidavimus, tad jie gerokai skyrėsi vienas nuo kito. Pavyzdžiui, armijai skirti atviri „Russko-Baltijskij S-24/40″ ant kairės paminos turėjo iš vytelių nupintą aukštą siaurą dėžę- dėklą, į kurią kelionės automobiliu metu ponai karininkai sukišdavo savo kardus, kad šie nekliudytų atsisėsti sėdynėse…

1915 metais , kai kaizerio armija priartėjo prie Rygos, automobilių gamyba nutraukiama, įrengimai ir pagamintų detalių atsargos evakuojamos į Rusijos gilumą. Paskutinę nedidelę „S- 24/40″ modelio „rusobaltų” seriją sumontavo Petrograde 1918 metų pradžioje. Taip baigėsi pirmosios rimtos automobilių firmos Rusijoje istorija.

Keturvietis dviejų durų kupė, 2006-siais sukurtas kartu su Vokietijos firma „German Gerg GmbH”, kurios Miuncheno įmonėje pagamintas prototipas, nėra kokio nors „rusobalto” ar kito to meto automobilio replika. Kūrusiems šį automobilį dizaineriams ir inžinieriams buvo iškeltas kitas uždavinys –sukurti harmoningą XX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pradžios automobilių stiliaus ir nūdienos technologijų derinį, patraukiantį dėmesį savo klasikinių formų elegancija ir aukščiausiais techniniais rodikliais. Todėl veltui ieškotume užuominų į Rygoje gamintų automobilių formas ar charakteringas detales. Tada, prieš beveik šimtą metų, vienu svarbiausių dizaino elementų buvo radiatorius, tiksliau – jo forma, kurią kiekvienas gamintojas rinkosi vis kitokią. „Rusobaltų” radiatoriai, kaip minėta, buvo platūs, kažkuo primenantys savo forma televizoriaus ekraną, gi „Russo-Baltique Impression” priekyje – siauras, greičiau BMW primenantis falšradiatorius, ir tik senoji „Russko-Baltijskij” markės automobilių emblema – dvigalvis karūnuotas Rusijos imperijos erelis – rodo prototipo sąsajas su praeitimi. O šiaip jau man „Impression” savo stiliumi nepaprastai primena garsiojo Jeano Bugatti (1909 -1939) sukurtus 1935 metais „Bugatti Type 57S Atlantic” ir „Type 57S Atlante” kupė. Kai pažvelgi iš šono, atrodo, kad didesnė dalis bendro 5,2 metro automobilio ilgio – tai variklio gaubtas, o keleivių salonas – nykstamai mažas. Be abejo, tai tik įspūdis – ne veltui prototipas ir pavadintas „Impression” – ir vietos salone keturiems tikrai pakanka. Juk plotis – 1,8 metro – yra toks pat kaip „Mercedes Benz S-Klasse”. Beje, dauguma automobilio agregatų „pasiskolinti” iš „Mercedes-Benz CL 65 AMG”, tad palyginimai prašosi savaime. Automobilio kėbulas – erdvinis iš vamzdžių suvirintas karkasas su grindų plokšte ir kevlariniais išoriniais elementais, turintis didžiuli stiklinį stogą. Beje, jo šviesos pralaidumą vairuotojas gali keisti.

Žiūrint iš šono, „Impression” atrodo suformuotas vien iš švelnių kreivių, tačiau vaizdas iš priekio ar galo visai kitoks – kupė variklio gaubtas, sparnai, nuolaidi galinė kėbulo dalis, integruoti buferiai – viskas išsiskiria aštriomis, kėbulo elementų plokštumas griežtai padalinančiomis briaunomis. Įdomus kėbulo autorių sprendimas – vienodu stiliumi smailėjantys ir „krentantys žemyn” variklio gaubtas ir kėbulo galas. Negali nepastebėti ir meistriškai plonomis briaunomis padalintos priekinės dalies su oro paėmimo angas pridengiančiais tinkleliais, o kai apeini automobilį, gale matai sumažintą falšradiatoraus kopiją – ji pridengia išmetimo vamzdį, išvestą tiksliai per galinio buferio centrą. Žodžiu, automobilis skirtingais rakursais atrodys kažkiek kitoks, o sulig kiekvienu žvilgsniu atrandi jo išorėje vis naują originalią detalę. O gal ir ne tiek originalią, bet atkartojančią prieš gerus 70 metų pagamintuose sportiniuose automobiliuose jau naudotus sprendimus. Bet juk ir užduotis buvo tokia – sukurti to meto dvasią atitinkantį dizainą…

Kad keleiviams būtų kuo patogiau įlipti, kupė durelės atsidaro senoviškai – prieš važiavimo kryptį. Prietaisų skydelis ir durelių apdaila pagaminti iš retos dryžuotos juodai baltomis juostelėmis Afrikoje augančio zebran medžio medienos, sudarydami nepakartojamą kontrastą su šviesia salono apmušimo oda ir matinėmis metalinėmis apdailos detalėmis.„Inteligentiška” (suprask – elektronikos valdoma) nepriklausoma pneumatinė 22 colių skersmens ratų pakaba ir ilga – 3000 mm- bazė net važiuojant duobėta Maskvos gatvių danga sudarys „Russo-Baltique” keleiviams sklendimo skraidančiu kilimu ar kita kokia pasakiška transporto priemone įspūdį, kai tyliai tyliai gaudžiant 555 AG galios V12 tipo „Mercedes Benz” motorui, išvystančiam net 1000 Nm sukimo momentą automobilis, švelniai supuodamasis, atrodo, be jokių pastangų sklandžiai juda pirmyn… Šešialaipsnis „automatas” veikia taip tiksliai, jog atrodo, kad pavarų dėžės automobilis iš viso neturi, o viskas priklauso vien nuo didžiulio variklio sūkių, kaip būdavo XX amžiaus trečiajame- ketvirtajame dešimtmečiuose, klasikinių „Les grandes routiers” laikais.

Nemanau, kad šiuo kupė Maskvos firma norėtų prikelti iš užmaršties – tai, deja, neįmanoma – ir priminti pasauliui vienintelį stambesnį ikirevoliucinės Rusijos automobilių gamintoją. Greičiausia tikslas yra kitas – paprasčiausiai pasiūlyti šio pasaulio turtingiesiems naują išskirtinį žaisliuką. Juk jei jau kur kas vėliau serijinę automobilių gamybą pradėję švedai turi savo superkarą „Koenigsegg”, tai nejau didžiulė Rusija nepajėgi pasiūlyti ko nors panašaus? Tegu ir ne Rusijoje, o Vokietijoje pagamintą, tačiau senu rusišku pavadinimu ir imperatoriškuoju dvigalviu ereliu priekyje ir gale padabintą išskirtinį automobilį! Jo pristatymo Villa d’Este metu jau atsirado žmonių, panorusių ir galinčių užsisakyti savo kolekcijai štai tokį „Russo-Baltique Coupe”. Prototipą pagaminusi „German Gerg GmbH” apsiima pagaminti dar 10 superkaro egzempliorių su sąlyga, kad užsakovas įsipareigos sumokėti 1,4 milijono eurų ir turės kantrybės palaukti metus ar net pusantrų, kol jo svajonių automobilis bus surinktas ir išbandytas…

Užsakymus rusiškai-vokiškam superkarui (jei bus nuspręsta jį gaminti) priiminės oficialios firmos „A Level” atstovybės, kurias ji numato atidaryti Maskvoje, Monake bei viename iš arabų emyratų.

Leave a Comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *

EN DE LT RU