SAUGOS DIRŽUS REGULIUOJA …PIRŠTO KAULIUKAS
Per kelis pastaruosius dešimtmečius, kai automobiliuose imti naudoti saugos diržai, išgelbėję šimtų tūkstančių vairuotojų ir keleivių gyvybę ir sveikatą, jie taip pat gerokai pasikeitė. Nuo paprasčiausių, juosiančių tik pilvą, gana greitai buvo pereita prie perpetinių, o vėliau – ir prie kombinuotų taip vadinamų tritaškių saugos diržų, kokie dabar yra montuojami visuose automobiliuose. Kartu buvo kaupiamas saugos diržų naudojimo patyrimas, kuris paskatino sukurti specialias inercinio tipo diržų įtempimo sistemas, nekliudančias vairuotojui judėti sėdynėje, bet tvirtai fiksuojančias jį avarijos atveju. Kai padaugėjo atvejų, kad net tokie saugos diržai vis tik kai kuriais atvejais neapsaugo nuo traumų, konstruktoriai sugalvojo, o gamintojai įdiegė pirotechninius saugos diržų išankstinio įtempimo mechanizmus, patikimiau prilaikančius žmogaus kūną sėdynėje. Visgi pasitaiko atvejų, kai net ne itin stipraus smūgio atveju saugos diržai traumuota juos užsisegusius žmones. Diržai patys čia „niekuo nekalti” – yra žmonių, ypač pagyvenusių, kurių kaulai jau pasidarė trapūs, tad automobiliui atsitrenkus į kliūtį, normaliai standžiai įtempti saugos diržai tampa kaulų lūžių priežastimi. Be abejo, tai mažesnė blogybė, nei, tarkim smūgis krūtine į vairo ratą, bet šiaip ar taip, žmogus sužalojamas.
Susidūrimų tyrimo centras Krenfilde kartu su firmos „Nissan” Europos techniniu centru sukūrė naują sistemą, kuri galėtų sumažinti saugos diržų keliamų traumų tikimybę. Kol kas saugos diržai negali „įvertinti”, koks žmogus sėdi už vairo – tvirtais ar trapiais kaulais, tad ir keisti diržų įtempimą priklausomai nuo vairuotojo ypatumų negalima. Naujojo išradimo esmė – prieš užsisegant saugos diržus, patikrinamas ir nustatomas vairuotojo kaulų tankumas, o pagal tai elektroninis mikroprocesorius sureguliuoja saugos diržų įtempimo avarijos atveju jėgą. Jei pasirodys, kad kaulai silpni, saugos diržai smūgio metu kiek atsileis (saugiose ribose, kad kūnas neišslystų iš sėdynės) ir taip sušvelnins kūną veikiančią jėgą. Sistemos „deimančiukas” – ultragarsinis skeneris, į kurį įkišamas žmogaus pirštas. Daviklis paskaičiuoja, kokiu greičiu per kaulą praeina ultragarso impulsas, ir perduoda informaciją sistemą valdančiam mikroprocesoriui, na, o šis, kaip minėta, „sureguliuoja” įtempimo sistemą ir net saugos oro pagalvių išsiskleidimo jėgą. Atlikę kompiuterinį veiklos modeliavimą, Krenfildo centro specialistai mano, jog realiai ji galėtų sumažinti pagyvenusių žmonių krūtinės ląstos sužalojimo avarijos atveju tikimybę maždaug 20 procentų. Be abejo, nauja sistema bus efektyvi tik tada, kai ja bus naudojamasi kiekvieną kartą, prieš pradedant važiuoti, todėl dabar ieškoma, kaip miniatiūrizuoti ultragarsinį skanerį. Dabar jį galima sumontuoti prietaisų skydelyje arba duryse, o perspektyvoje geriausia vieta būtų…pavarų perjungimo svirties rankena. Konstruktoriai norėtų, kad skeneris būtų paprasčiausios angos pavidalo – įkišai pirštą, skeneris automatiškai įsijungia, atlieka savo darbą, persiunčia informaciją mikroprocesoriui, o tada jau galima segtis diržus, užvesti variklį ir pajudėti…
Kaip matome, automobilio tobulinimui ribų nėra, ir kiekviena nauja jų karta yra vis ekonomiškesnė ir saugesnė.
Parengė L.Suslavičius