,,SKYRAY” ARBA SVAJONĖS IŠSIPILDYMAS L.Suslavičius
Žmogaus svajonė skrajoti kaip paukštis – sena kaip pasaulis. Viena jos išraiškų – iki mūsų dienų atėjusi senovės graikų legenda apie Ikarą ir Dedalą, bet galima numanyti, kad apie laisvą skrydį žmonės svajojo dar anksčiau.
Neretai teigiama, jog svajonė tapo realybe XX amžiuje, kai aviacijos pionieriai pagamino pirmuosius sunkesnius už orą skraidymo aparatus – lėktuvus. Kiti tvirtina, jog laisvo skrydžio džiaugsmą galima patirti sklendžiant deltaplanu. Bet sutikite – ir lėktuvas, ir deltaplanas, ir net paraplanas – tai mechanizmai, kuriais pasinaudodamas ir kuriuos valdydamas žmogus būna oro erdvėje. Skridimas jais nėra tas ,,paukščio skrydis”, kai erdvėje skrenda tik tavo kūnas, kai kiekviena kūno ląstele jauti, kad remiesi tik į orą – kaip paukštis. Svajonė yra tiek gaji, kad reguliariai sužinome apie naujus išradimus, kurių tikslas- bent trumpam leisti žmogui pasijausti laisvu skrajūnu. Dabar tokie išradimai dažniausia paremti naujausiomis medžiagomis ir technologijomis. Štai kad ir Albano Gaislerio (Alban Geissler) išrastas ,,Skyray”. Nebūdamas parašiutininku, jis sugalvojo, kad iš aukštybių galima nusileisti ir kitaip, nei parašiutu. Pavyzdžiui, nusklęsti , kaip sklendžia paukščiai ar sklandytuvai. Galutinai savo įdėją A. Gaisleris suformavo, žiūrėdamas laidą apie parašiutininkus, ore sklendžiančius ant savotiškų banglenčių ir išdarinėjančių aukštai danguje sunkiai įsivaizduojamus akrobatinius triukus. Juk jei jau ore galima sklęsti, stovint ant lentos, tai aerodinamines jėgas galima panaudoti ne vien sukimuisi ir vartaliojimuisi ore, bet ir harmoningam skrydžiui. Įsigilinęs į aerodinamiką tiek, kad galėjo atlikti reikalingus skaičiavimus, konstruktorius per metus sukūrė ,,Skyray” – ant nugaros tvirtinamą tik 5,5 kilogramo sveriantį trikampį sparną iš kevlaro. Jis susideda iš dviejų pagrindinių dalių: diržais prie kūno prisegamos laikančiosios plokštės ir prie jos tvirtinamo paties 1,5 metro pločio sparno su užriestais į viršų galais, atliekančiais vertikalių kylių vaidmenį. Reikalui esant, užtenka tūktelti fiksatoriaus rankenėlę, ir sparnas atitrūksta nuo plokštės, nulėkdamas į šoną. Po sparnu yra rankenos, į kurias įsikibęs skrajūnas pagerina sparno ir savo kūno stabilumą ore. Sparno viršutinė dalis-ne plokščia, o su ,,kupra” – deflektoriumi oro sriauto optimizavimui. Užsisegęs ,,Skyray”, sportininkas virš jo dar užsideda parašiutą, reikalingą saugiai nusileisti. Tiek teorijos, bet ar atsiras drąsuolis, norintis visa tai išbandyti praktiškai?
Pirmuoju žmogumi, įvaldžiusiu skrydį su ,,Skyray”, tapo profesionalus parašiutininkas 37 metų Christofas Arnzas (Christoph Arns), atlikęs iki tol daugiau nei 10000 šuolių su parašiutu. Jis prisipažįsta, jog prieš pirmuosius skrydžius su naujuoju aparatu, kai nebuvo aišku, kaip elgsis ore praktiškai neišbandytas įtaisas, jis gerokai jaudinosi. Bet prityręs profesionalas tvirtina, kad šiek tiek baimės yra naudinga ir net būtina, nes ji paaštrina pojūčius ir apsaugo nuo klaidų.
Dvimotoris ,,Twin Otter”, įtemptai burgzdamasvarikliais, palengva ,,užkopia” į 4000 metrų aukštį. Šaltas vėjas švilpia atvirame lėktuvo like. Gavęs piloto signalą, Ch. Arnzas kojomis į priekį šoka žemyn. Laisvas kritimas trunka apie 100 metrų, tada parašiutininkas lėtai apsiverčia ant pilvo. Pajutęs krestelėjimą, jis dar kelias sekundes ,,gaudo” lygsvarą. O po to prasideda skrydis! Sklęsdamas žemyn, drąsuolis išvysto 250 km/h greitį. Tiesa, viename iš skrydžių Ch.Arnzas lenktyniavo su lėktuvu ir aplenkė jį, nors šis ir skrido 350 km/h. Sportininko kūnas skrydžio metu veikia kaip stabdys, nes jis sukelia didžiausią aerodinaminio pasipriešinimo dalį, ir neleidžia pernelyg greitai priartėti prie žemės. Sparnas, o ypač virš jo esantis deflektorius stabilizuoja skriejantį žmogų, neleidžia jam pradėti suktis ir vartaliotis ore. Iššokusio dideliame aukštyje su ,,Skyray” žmogaus kūną veikia galingos jėgos ir perkrovimai. 180 skrydžių atlikęs Ch. Arnzas tvirtina, jog sklendžiant kaip paukščiui būtina ypatinga savikontrolė – menkiausias svorio centro pasikeitimas iššaukia staigų skrydžio kurso pasikeitimą. ,,Skyray” reikalauja geros orientacijos ir labai geros aukščio nuojautos. Truputį uždelsi ir didžiuliu greičiu,,tūpsi” į medžių viršūnes. Jis pats visada nutraukia skrydį ir išskleidžia parašiutą 1000 metrų aukštyje. Įvaldęs skrydį tiesiai ir su posūkiais, parašiutininkas ruošiasi ne tik leistis, bet ir kilti aukštyn. Juk įgavęs sklendžiant žemyn didelį greitį, Ch. Arnzas tikisi pasinaudoti sparno keliamąja galia ir pakilti aukštyn virš debesų, o iš ten vėl greitėjant spirale leistis žemyn ir taip kelis kartus.
Praktiniai skrydžiai su ,,Skyray”, glaudus konstruktoriaus ir parašiutininko bendradarbiavimas, bandant pirmąjį ir dar keturis prototipus, visaip tobulinant šį įtaisą leido jiems pradėti mažaserijinę jo gamybą. Aišku, tai elitinis, tik labai nedaugeliui prieinamas sportas, bet visgi gerai žinoti, jog pagaliau ir žmogus gali skristi kaip paukštis…