LIMUZINAI SU NUMERIU „K 1“
Lietuvos Respublikos Prezidentų tarnybinių automobilių istorija prasidėjo 1919 metais…Pasaulinio karo nusiaubtos Lietuvos, kurioje dar tebestovi vokiečių kariuomenė, ekonominė padėtis buvo sunki, tuo labiau, kad šalis praktiškai buvo atskirta nuo pasaulio. Ir vis tik lietuviai įsigudrino po truputį apsirūpinti tuo, kad buvo tomis dienomis itin svarbu – ginklais ir šiokia tokia technika. Įsigijimo šaltinis buvo vienas – okupacinė kaizerio kariuomenė, kurios kariai iš esmės norėjo tik vieno – kuo greičiau grįžti namo į Vokietiją. Todėl juos nesunkiai buvo galima įkalbėti parduoti kariuomenės turtą. Tarp pirmųjų pirkinių buvo didelis atviras šešių vietų automobilis „Benz“ su charakteringu smailėjančiu radiatoriumi, koks buvo madingas dar prieš Pasaulinį karą. Sprendžiant iš išlikusių nuotraukų, tai buvo modelis „25/55PS“ su 4 cilindrų 6.3 litro darbo tūrio varikliu, išvysčiusiu 55A/1500 aps/min. Užpakalinių ratų pavara – kardanu, ratai – su nuimamais ratlankiais, stabdžiai – tik užpakalinių ratų.
Kėbulas su šiandien keistai atrodančiu smarkiai atloštu atgal galu turėjo trejas dureles – dvi kairėje kėbulo pusėje, vienas – dešinėje gale. Mat, automobilio vairas buvo dešinėje, o valdymo svirtys sumontuotos kėbulo išorėje, todėl vairuotojui durelių nebuvo. Apšvietimas buvo elektrinis, bet garso signalas – su gumine „kriauše“, kurią ranka spaudydavo vairuotojas. Nuimamas stogas sulanksčius būdavo apvelkamas apsauginiu apvalkalu. Bagažinės nebuvo, ir jei į „bencą“ susėsdavo 6 žmonės, bagažą jie turėdavo laikyti ant kelių.
Ant kairiųjų užpakalinių durelių buvo nupieštas Vytis, Prezidento ir Lietuvos vėliavėlės buvo tvirtinamos ant sparnų. „Bencu“ naudojosi prezidentai A.Smetona ir A.Stulginskis. Vėliau senasis „Benz“ buvo atiduotas aviatoriams. Pasakojama, kad dar ketvirtajame dešimtmetyje jis važinėjo Kauno aerodrome.
A.Stulginskio prezidentavimo metu prezidentūra įsigijo naujesnį prancūzišką „Delauney-Belleville 12 CV” su 4 litrų darbo tūrio varikliu. Nuo kitų to laiko automobilių garsėjęs savo patvarumu „Delauney-Belleville“ skyrėsi originaliai atrodančiu apskritu radiatoriumi. Šis Lietuvos prezidento automobilis buvo penkiavietis, atviras, kaip ir „bencas“. Be jo, Respublikos prezidentas dar naudojosi ir “Benz 12/32 PS”.
Juo A.Stulginskį vežiojo Jonas Abeltinis, nuo 1923 metų dirbęs laisvai samdomu vairuotoju Lietuvos kariuomenės auto batalione. Susirgus nuolatiniam Prezidento vairuotojui, J.Abeltinis buvo komandiruotas į Prezidentūrą. Pareigingas, diskretiškas, gerai vairuojantis automobilį Jonas Abeltinis taip patiko A.Stulginskiui, kas jis paliko jį dirbti savo nuolatiniu vairuotoju. 1926-siais po Prezidento rinkimų į „Delauney-Belleville“ sėdo trečiasis Lietuvos Respublikos prezidentas Kazys Grinius. Deja, vežioti jo Ekscelenciją J.Abeltiniui teko neilgai – 1926 metų gruodžio perversmas prie valstybės vairo vėl atvedė Antaną Smetoną. Išlikusios nuotraukos mums pasakoja, kad jis važinėjo tiek parancūzišku kabrioletu, teik “Mercedes – Knight” su uždarų kėbulu. Matyt, šie automobiliai jau buvo senstelėję, tad įkalbėtas prof. Augustino Voldemaro, jis nurodė įsigyti naują tarnybinį limuziną „Fiat 519“. Trečiasis oficialus tarnybinis Lietuvos Prezidento automobilis, skirtingai nei du pirmieji, turėjo kur kas ištaigingesnį visiškai uždarą kėbulą. Ilga „Fiat 519“ bazė (3260 mm ) įgalino sumontuoti erdvų ir gana aukštą kėbulą. Šešių cilindrų 3740 cm³ darbo tūrio 70 AG variklis leisdavo geru keliu „fiatui“ važiuoti iki 100 km/h greičiu. Įdomi tų laikų Prezidento kelionių į pajūrį ypatybė – kadangi Žemaičių plento dar nebuvo, atostogoms į Palangą A.Smetona važiuodavo traukiniu. Kartu ant platformų buvo vežami ir keli automobiliai. Kretingoje jie būdavo iškraunami ir kolona, žmonių sveikinama įvažiuodavo į Palangą.
Prezidento automobilio numeris tradiciškai buvo „K1“. Jį turėjo ir „fiatas“, ir jį pakeitęs reprezentacinis kabriolimuzinas „Lincoln“. Kaip prisimena A.Smetoną iki pat jo pasitraukimo iš Lietuvos vežiojusio J.Abeltinio duktė, tėvas buvo jai užsiminęs, jog didžiulį, dvylikos cilindrų „K“ serijos „Lincoln“ vietoje neišvaizdaus „Fiat“ įsigyti A.Smetoną įkalbėjusi ponia prezidentienė… Ir iš tiesų, valstybės galvai labiau tiko būtent toks automobilis. Ilgas – bazė 3680 mm – ir sunkus, jis turėjo V-12 tipo variklį su neįprastu 65° kampu tarp cilindrų blokų. Jo darbo tūris – 6.8 litro, galia – 150 AG. Automobilis buvo “aprengtas” ne standartiniu gamykliniu, o užsakytu specialiai (gal „Le Baron“, gal „Brunn“ firmoje) 1934 metais kėbulu. Po juo – gana nesudėtinga tipiška „fordinė“ konstrukcija – lonžeroninis rėmas, nedalomi tiltai su skersinėmis lingėmis ir A formos išilgine priekinio tilto atrama, mechaniniai stabdžiai su vakuuminiu stiprintuvu. Pavarų dėžė – trijų laipsnių, sinchronizuota, kardano velenas paslėptas specialiame prie užpakalinio tilto karterio prisuktame vamzdelyje, kuris priekyje rutuliniu šarnyru rėmėsi į rėmo skersinį.
Automobilis išvystydavo maždaug 150 km/h greitį. Kaip prisimena naująjį Prezidento automobilį bandžiusios komisijos nario Gurmano sūnus, automobilis buvo lengvai šarvuotas, nepermušamas stiklas skyrė ir vairuotoją nuo keleivių skyriaus. Bandant „linkolną“ Kauno Savanorių prospekte automobilis išvystė didelį greitį, bet policininkai nežinojo, kad čia tik bandymai, todėl tik įsitempę atidavinėjo pagarbą…
Bet „linkolnas“, reikalui esant, galėjo važiuoti ir lėtai – taip, kad spėtų kartu garbės eskorto raiteliai – tada tokio kaip šiandien policijos motociklininkų eskorto būrio Lietuvoje nebuvo.
„Lincoln K“ buvo oficialiuoju Lietuvos valstybės vadovo automobiliu. Tačiau lemtingą 1940-ųjų vasaros naktį prezidentą su šeima iš Kauno prie Vokietijos sienos J.Abeltinis vežė kitu automobiliu – nauju erdviu „Buick“. Prezidento vairuotojas atsisakė pervažiuoti sieną, nors A.Smetona jam ir siūlė. J.Abeltinis savaip suprato savo pareigas – jis tarnavo ne asmeniui, o Lietuvos Respublikos Prezidentui, tad kitą rytą „Buick“ stovėjo prie namo, kuriame gyveno Justas Paleckis, ir būtent vairuotojas pirmasis iš Prezidentūros darbuotojų pasveikino J.Paleckį, tapusiu naujuoju šalies prezidentu.
Prezidentūros automobilių likimas neaiškus. Kur dingo senieji “bencai”, “apskritaveidis” prancūziškas “delone-belvilis”, kampuotasis “Fiat” kol kas sužinoti istorikams nepavyko. “Linkolną” išsivežė Lietuvos nepriklausomybę pamynę tarybiniai okupantai. O štai “Buick” karo metus praleido Maskvoje, Lietuvos, tada vadintos LTSR atstovybėje, ir 1944 metais kartu su grįžtančiais respublikos vadovais parkeliavo į Vilnių. Galima spėti, kad netrukus jis buvo pakeistas nauju tarybiniu automobiliu, po to greičiausiai keliavo iš įstaigos į įstaigą, kol galutinai susidėvėjo ir buvo nurašytas. Nors aštuntajame dešimtmetyje, kai Lietuvoje prasidėjo senovinių automobilių mėgėjų judėjimas, prieškarinių “biuikų” dar būta net keliolikos, tokio modelio, kokiu naudojosi Lietuvos Respublikos prezidentai, senovinių automobilių klubo, įsikūrusio Kaune, nariams nepavyko rasti nė pėdsakų…