Taip kalė senas dyzelis (LT)

Kaip kalė senas vokiškas dyzelis…

Liucijus Suslavičius

Yra atsitikimų, faktų, frazių, kartais visai nereikšmingų, bet kažkodėl kibiai besilaikančių atmintyje. Turbūt ir aš visada prisiminsiu vokietį Arno, kurio senutį vyšninės spalvos „mersedesą“ Vilniaus senovinių automobilių klubo nariai remontavo aikštelėje prie „Lietuvos“ viešbučio 1986 metų vasarą. Ir štai Algis Urvelis priveržia paskutinę veržlę, Arno įjungia kaitinimo spiralę, sugaudžia starteris ir staiga „mersedeso“ variklis ima tratėti kaip kulkosvaidis, vibruodamas taip, kad net automobilis ima drebėti. Mes susižvalgome ir aš klausiu Arno, kas atsitiko automobiliui, o šis tik nusišypso ir iškėlęs nykštį viršun, taria: „Viskas gerai! Taip „kala“ senas vokiškas dyzelis.(So nagelt der alte deutsche Diesel)..“ Iš tikrųjų mums, pripratusiems prie tolygaus karbiuratorinių variklių darbo, 1949 metų pavyzdžio dyzelinio greitaeigio (38 AG prie 3200 alkūninio veleno apsisukimų per minutę) variklio darbas atrodė pernelyg triukšmingas ir nelygus. Šiandien lengvųjų automobilių dyzeliai ir turbodyzelini zvimbia kaip bitutės, o tai buvo tik trečias automobilio istorijoje serijinis lengvojo automobilio dyzelis, konstrukcija ganėtinai nesudėtinga. Tačiau būtent seniausioji automobilių firma „Mercedes Benz“ buvo 1892 metais užpatentuoto ir 1897 metais įkūnyto metale vidaus degimo variklio su uždegimu nuo slėgio panaudojimo serijiniuose automobiliuose pradininkė. Pirmieji vokiečių inžinieriaus Rudolfo Dyzelio sukurti ir pavadinti išradėjo vardu varikliai buvo milžiniški, tačiau kai 1915 metais Šveicarijos firmos „Safir“ inžinieriai perdirbo į dyzelinį įprastą karbiuratorinį variklį – jau tada visus žavėjo dyzelio ekonomiškumas ir galingumas. Rimtai užsiimta dyzelio pritaikymu automobiliams varyti po Pirmojo pasaulinio karo. Ir štai, daugiau kaip prieš 70 metų, 1923 metų vasarą net trys automobilių firmos – „Benz“, „Daimler“ ir „M.A.N.“ viešai pademonstravo tinkamus serijinei gamybai dyzelinių sunkvežimių modelius. Iš tų laikų ir pasiekė mus daugelyje knygų apie automobilį publikuojama nuotrauka – dyzelinis sunkvežimis MAN su atsarginiu benzininiu varikliu kėbule. Kaip ten bebūtų, pirmieji dyzeliniai sunkvežimiai pateko į eksploatacininkų rankas. Labiausiai žinomu buvo penkių tonų Mercedes L5 su 4 cilindrų 50 AG galingumo dyzeliu. Svarbiu šio variklio konstrukcijos elementu buvo prieškameros, į kurias (o ne į cilindrą) buvo įpurškiamas kuras. Beje, prieškamerą išrado dar 1909 metais inžinierius Prosperas L’Orange, tada dirbęs „Benz und Cie“ gamykloje!

Savo įnašą į dyzelinių variklių tobulinimą padarė ir Robertas Boschas, 1927 metais pradėjęs gaminti aukšto slėgio kuro siublius – svarbiausią dyzelio maitinimo sistemos agregatą.

Tačiau sunkūs ir triukšmingi, nors ir ekonomiški dyzeliai nelabai tiko lengviesiems automobiliams. Prireikė dvylikos metų darbo ir eksperimentų, kol buvo sukurtas nedidelis dyzelis lengvajam automobiliui. Tai vėl padarė „Mercedes-Benz“. Reikia paminėti, jog pradžioje buvo sumanyta pagaminti gana didelį – darbinis tūris – 3.8 litro 6 cilindrų dyzelį ir sumontuoti jį modelyje „Stuttgart“, tačiau labai jau netolygus sunkaus variklio darbas ir ištisinis priekinis tiltas su išilginėmis pusiauelipsinėmis lingėmis sudarė tokią nemalonią „kombinaciją“, apsunkinusią automobilio valdymą, kad teko viską pradėti iš naujo. Taip gimė modelis „Mercedes-Benz 260 D“ – vidutinės klasės 6-7 vietų sedanas su nepriklausoma visų ratų pakaba ir 2,6 litro darbinio tūrio 4 cilindrų dyzeliu, išvystančiu 45AG prie 3000 aps./min. Su šiuo varikliu automobilis pasiekdavo maksimalų 94 km/h greitį, sunaudodamas 11 litrų kuro 100 kilometrų. Tai buvo 1936 metais, ir šią datą priimta laikyti dyzelinio lengvojo automobilio gimtadieniu, nors dar prieš „mersedesą“ buvo bandoma panaudoti dyzelį lengvajame automobilyje – nuo aristokratiškų „Rolls-Royce“ ir „Packard“ iki sportinio „Invicta“, bet tai buvo tik eksperimentai.

Netrukus pasirodė dar vienas serijinis lengvasis automobilis su dyzeliu – irgi vokiškas „Hanomag Rekord Diesel“ su nedideliu – vos 1.7 litro darbinio tūrio 4 cilindrų motoru. Antrasis pasaulinis karas sustabdė dyzelinių lengvųjų automobilių kūrimą ir sekantis modelis – jau minėtas „Mercedes Benz 170 D“ pasirodė tik 1949 metais. Iki pat 1958 metų dyzelis buvo lengvųjų automobilių su trikampe žvaigžde prerogatyva, kol neprasidėjo įžymiojo variklio „Peugeot Indenor“ gamyba. Po to dyzelius lengviesiems automobiliams pasiūlė firma „Perkins“. Jie, beje, buvo montuojami ir į tokius mums žinomus automobilius, kaip GAZ-12“ZIM“, GAZ-21“Volga“, Moskvič-408.

Na, o šiandien galime konstatuoti – visi šiuolaikiniai sunkvežimiai ir autobusai turi tik dyzelinius variklius, o beveik visi lengvųjų automobilių gamintojai siūlo pirkėjams dyzelines savo išleidžiamų automobilių modifikacijas. Tai patys ekonomiškiausi šiai dienai automobiliai (nors ir ne pigiausi). Šimtametė Rudolfo Dyzelio idėja šiandien gyva milijonuose keturračių mūsų pagalbininkų.

Leave a Comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *

EN DE LT RU