“ITALAI” PO PIETŲ KRYŽIUMI
Liucijus Suslavičius
Nuo Melburno pietuose iki Darvino šiaurėje daugiau nei 3500 kilometrų per tuščias, retai apgyvendintas Australijos teritorijas, vietinių vadinamas “outback” (galima versti kaip “tolimieji pakraščiai”) 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę dulkėtais ir duobėtais keliais maždaug 100 kilometrų per valandą greičiu skrieja sunkiai krauti “road – train” – galingi vilkikai su 3-4 (o kartais ir daugiau) priekabomis. Per metus tokio autotraukinio ratai nurieda vidutiniškai ne mažiau pusės milijono kilometrų. Autotraukinių ir jų vairuotojų dėka “sukasi” ir visa šios tolimos šalies ekonomika, nes alternatyvios transporto rūšys – geležinkelis, laivyba – dėl Australijos geografinių ypatumų išvystytos menkai, o masinis aviatransporto panaudojimas dėl didelės kainos neįmanomas. Todėl pervežimų verslas visai pagrįstai, nors gal kiek pompastiškai vadinamas “Australijos laivo mašinų skyriumi”. Jei ne tūkstančiai tarp pakrantės miestų ir žemyno viduryje įsikūrusių gyvenviečių su kroviniais važinėjančių autotraukinių, aplankančių ir tolimiausias avių ir galvijų augintojų fermas, Australijai būtų sunku eksportuoti mėsą ir vilną – svarbiausias pasaulio rinkoje siūlomas australiškas prekes. Kad nuolatos važinėti gruntkeliais arba tiesiausia kryptimi per lygų kaip stalas Australijos bušą – pusdykumę, reikalingi itin patikimi automobiliai. Nors čia įprasta, kad automobilių remonto dirbtuvės ir buksyravimo paslaugas teikiančios firmos dirba kiaurą parą, jų pernelyg mažai, kad užtikrinti operatyvią pagalbą vairuotojams Europos dydžio, bet vidutiniškai 10 kartų rečiau apgyvendintame žemyne. Vairuotojui belieka pasitikėti savo vilkiku ir savimi pačiu. Tad toli gražu ne kiekvienas automobilių gamintojas gali įsitvirtinti Australijos sunkvežimių rinkoje. Visgi, jei prieš 10-15 metų vilkikų rinkoje vyravo amerikietiškos markės (išstūmusios prieš tai porą dešimtmečių dominavusius britų gamintojus), tai dabar dėl “trakerių” palankumo su populiariaisiais “Kenworth”, Mack”, “Freightliner” sėkmingai varžosi IVECO, “Volvo”, “Scania” vilkikai.
Tarptautinis koncernas IVECO į Australijos rinką atėjo 1993 metais, nupirkęs nacionalinį sunkvežimių gamintoją ACCO. Koncernas jau ir anksčiau bandė patekti į specifinę penktojo kontinento rinką, bet padaryti tai su europietiškais sunkvežimiais nepavyko. Todėl pavadinta ITAL (International Trucks Australia) firma pradžioje tęsė jau pasiteisinusių vietinėms sąlygoms pritaikytų sunkvežimių gamybą, palaipsniui keisdama juos vietoje surenkamais iš Europos importuojamais “ivekais”. Tačiau, pavyzdžiui, australiškasis “Eurostar” nuo europietiško skiriasi sunkioms eksploatacijos sąlygoms geriau tinkančiais amerikietiškais agregatais – 500 AG dyzeliu “Detroit Diesel”, 18 laipsnių pavarų dėže “Eaton”, “Rockwell” varančiaisiais tiltais. Nuo IVECO surinkimo gamyklos Melburne konvejerio kasdien nurieda 6 Australijos sąlygoms pritaikyti vilkikai. 2000 metais ITAL jau turėjo 16,4 procento rinkoje (antroji vieta po “Kenworth” su 18,5 procento). Australijoje kasmet registruojama maždaug 6000 naujų sunkiųjų vilkikų, tad ITAL dalis sudaro beveik tūkstantį mašinų.
ITAL markės įvaizdžiui pagerinti firmai reikėjo naujo flagmano, nes ankstesnis dar ACCO pradėtas gaminti “International S 3600” paprasčiausiai moraliai paseno, nors dėl kokybės ir galios jam priekaištų nebuvo. Kadangi europietiškus sunkvežimius reikėjo pritaikyti visiškai kitokioms eksploatacijos sąlygoms, IVECO finansavo ne tik dalies sunkvežimiuose naudojamų agregatų (pavyzdžiui, IVECO kabinų) gamybą vietoje, bet konstruktorių biuro filiale ITAL išplėtimą. Australijoje labiau vertinami klasikiniai sunkvežimiai su variklio skyriumi priekyje, nes jie saugesni avarijos atveju. Europietiško tipo kabina virš variklio gerokai komfortiškesnė, bet susidūrus naktį dviem “road – train”(o taip deja, pasitaiko), šansų likti gyvam joje mažiau. Tada konstruktoriai nusprendė sujungti amerikietiško stiliaus važiuoklę su komfortiška europietiška kabina. Taip 1998 metais ITAL gamybinėje programoje atsirado triašis galiūnas “Powerstar”.
Vilkiko dizainas – originalus ir netgi šokiruojantis, nors automobilio išvaizdos “komponavimo receptas” gerai žinomas ir ne kartą naudotas įvairių firmų: parenkama sunkiausios modifikacijos vilkiko važiuoklė su ilgiausia galima baze, standartinė kabina, naudota sunkvežimiuose IVECO “Eurotech”, nustumiama atgal už variklio, uždedamas gerokai ją paaukštinantis aerodinamiškas stogas, o priekyje atsidūrusį variklį pridengia išvien su priekiniais sparnais suformuotas priekin atverčiamas stiklaplasčio gaubtas. Reikia pasakyti, kad firma ne veltui vadinasi ITAL – tokio savito, modernių apvalainų formų su madingais giliai paslėptais nišose žibintais ir kartu agresyvaus brutalią vilkiko jėgą pabrėžiančio priekio neturi nei vienas pasaulio sunkvežimis. Tikriausiai ne veltui geriausiais pasaulyje automobilių dizaineriais pripažįstami būtent italai!
Pirmiausia pasirodęs modelis “Powerstar 6500” turėjo 14 litrų darbo tūrio 6 cilindrų dyzelį “Cummins N-Series”, išvystantį 435 AG, bei 10 laipsnių pavarų dėžę “Eaton RTX 16710B, varančiuosius tiltus “Rockwell RT 40-145”. Priekinė pakaba – išilginės keturlakštės parabolinės lingės, galinių tiltų vežimėlio pakaba – pneumatinė,”Hendrickson HAS461″ tipo, su 4 oro balionais. Nuo 1999 metų siūlomas galingesnis “Powerstar 7500” komplektuojamas 15 litrų darbo tūrio 525 AG/1800 aps/min galios 6 cilindrų turbodyzeliu “Cummins Signature 500” su 4 vožtuvais cilindrui, tiesioginiu kuro įpurškimu bei tarpiniu oro aušinimu. Jo sukimo momentas – 2508 Nm/1000-1400 aps/min. Variklio darbą kontroliuoja elektroninė sistema CELECT. Normaliai eksploatuojant, šis variklis iki pirmo remonto tarnauja maždaug 1,5 milijono kilometrų. Sankaba – dviejų diskų, su keraminiais antdėklais, “Spicer” firmos, pavarų dėžė – net 18 laipsnių “Eaton Roadranger RTLO 18918B su dviem pagreitinančiomis ir keturiomis atbulinėmis pavaromis. Stabdžių sistema- dviejų kontūrų, pneumatinė, su būgniniais visų ratų stabdžiais. Jai padeda net 600 AG išvystantis variklio stabdys “Cummins 600hp Interbrake”. Tai tikrai būtina, nes leidžiamas autotraukinio svoris bendrojo naudojimo keliuose – 85 tonos, o maksimalus greitis – 105 km/h. Pilnai krauto autotraukinio degalų sanaudos – iki 45 litrų dyzelino 100 kilometrų kelio. Bet, kaip minėjome, tas kelias dažniausia ne asfaltas, o tiesiog kietas suvažinėtas gruntkelis…
4800 mm bazę turintis “Powerstar 7500” pats vienas sveria 8875 kilogramus, o tai daugiau nei konkuruojantys “Kenworth T604” ar “International Eagle 9900i”, bet tai ne tiek svarbu, nes didžiausio autotraukinio svorio limitas – 85 tonos – ir taip dažniausiai viršijamas. Svarbu variklio patikimumas, galingumas, na, o degalų į kelionę “Powerstar” vežasi net 900 litrų dviejuose cilindriniuose bakuose. “Svorio prieauglis” atsirado panaudojus ne plastmasinę ar aliuminę, o plieninę saugią ir erdvią europietišką kabiną su paaukštintu stogu, plieninius degalų bakus bei plienines šonines apsaugas, reguliuojamą sukabinimo balną ir dar eilę rečiau vartojamų tokios klasės vilkikuose plieninių detalių.
Europoje IVECO sunkvežimiuose naudota kabina yra susilaukusi nemaža pastabų ir priekaištų – ir dizainas nekoks, ir erdvės, lyginant su konkurentais, mažoka, ir matomumas vairuotojui galėtų būti geresnis. Bet Australijoje eksploatuojamų klasikinių ilganosių vilkikų kabinos dar siauresnės, su mažesniais langais, amerikietiškai įrengtais (t.y.po visą prietaisų skydelį “išbarstytais”) prietaisų ciferblatais, jungikliais ir mygtukais, atskiru miegamuoju bloku. O štai ITAL pasiūlė vilkiką, kurio kabinoje galima atsistoti visų ūgiu, kurioje yra dvi vos ne dviejų metrų ilgio pakankamai plačios miegamos vietos, užuolaida atskiriamos nuo “darbinės” kabinos dalies, ir daugybė patogių dėtuvių smulkmenoms. Kai kurios jų prieinamos ir iš išorės. Taip, prietaisų skydelis – ne iš tikro medžio ar metalo, o tik iš medį imituojančios plastmasės, bet užtat kaip protingai sugrupuoti prietaisai, kaip lengva susigaudyti klimatizatoriaus valdymo sistemoje! Vairuotojams Australijoje būtina radijoaparatūra patogiai išdėstyta virš priekinio stiklo, kur mikrofono laidai nesipainioja po ranka, o kartu yra lengvai pasiekiami. Vairo padėtis reguliuojama keliomis kryptimis, vairuotojas sėdi “Isri” firmos vokiškoje sėdynėje su pneumopakaba.
Ilga bazė ir efektyvi pakaba gerai slopina kelio nelygumus, kabinoje stebėtinai tylu, mažai girdėti net aerodinaminis triukšmas. Mat, reguliuojamos vilkiko balno padėties dėka puspriekabę galima pritraukti prie pat kabinos. Tuo pat metu plati kabina su aerodinaminiu gaubtu ant stogo pilnai pridengia stačiakampę puspriekabės priekinės sienutės plokštumą, pagerindama oro aptekėjimą. Paprastai iš karto už kabinos styrantys vertikalūs išmetimo vamzdžiai vilkike “Powerstar” įrengti europietiškai – po automobiliu tarp rėmo lonžeronų, tad ir šis kabinoje girdimo triukšmo šaltinis pašalintas.
Slankiojantis pirmyn-atgal sukabinimo balnas praverčia dar ir tada, kai tenka pakrauti labai ilgus krovinius arba perskirstyti autotraukinio ašims tenkančią apkrovą gabenant itin sunkius krovinius. Galu gale, ir puspriekabių pasitaiko visokių, tad galimybė koreguoti balno padėtį vairuotojų vertinama teigiamai.
Modelis “Powerstar 7500”, gamintojo nuomone, nėra maksimumas, kurį galima “išspausti” iš šios važiuoklės. ITAL inžinieriai jau apsvarstė galimybę sumontuoti joje net 800 AG dyzelį su atitinkama pavarų dėže, jei tokio galingo vilkiko kam nors prireiktų.
Nuotraukos: NZ Trucking