TOLIMIEJI PERVEŽIMAI PRASIDĖJO AMERIKOJE
Liucijus Suslavičius
Šiandien, kai sunkiasvoriai autotraukiniai tapo vos ne pagrindiniu krovinių gabentoju sausumoje, gerokai „pastūmėdami į šalį“ iki XX amžiaus vidurio karaliavusį geležinkelį, kai automobiliais kroviniai gabenami magistralėmis tūkstančius kilometrų ir net iš vieno žemyno į kitą, sunku įsivaizduoti, kad galėjo būti kitaip. Tačiau iš tikrųjų tolimieji pervežimai automobiliais kaip verslo rūšis neturi nė šimto metų. Juk viskas prasidėjo tik XX amžiaus antrojo dešimtmečio pabaigoje, kai Pirmasis pasaulinis karas akivaizdžiai parodė, kad jau ne vien geležinkelis, bet ir automobiliai yra ,,subrendę” gabenti didžiulius kiekius žmonių ir krovinių, gabenti greit ir ekonomiškai. Pokario metų tendencija buvo aiški – didinti variklių galią ir keliamąją galią, nuo 3 tonų modelių pereiti prie sunkesnių 5-7 tonų sunkvežimių.
Bet spartų pervežimų sunkvežimiais augimą ribojo kelių, visų pirma užmiestyje, būklė. Jei Vakarų Europoje daug kur egzistavo nuo seno susiklostęs gristų kelių tinklas, tai milžinišką teritoriją užimančiose JAV net tarp didesnių miestų automobilių eismas vyko gruntkeliais. Tiesa, dar 1907 metais šalies vyriausybė įkūrė kelių statybos departamentą, bet iki 1915 metų jis praktiškai nieko nenuveikė. Pradėjus kelių statybos finansavimą iš valstijų lėšų, vietiniai politikai sugebėdavo jas nukreipti savųjų miestų ir miestelių gatvių tvarkymui, bet ne tikrų magistralinių kelių statybai. Savo ruožtu, tokia padėtis tenkino geležinkelio bendroves, kurios taip galėjo išlaikyti savo monopolinę padėtį tarpmiestiniuose pervežimuose, bet kėlė automobilius gaminančių firmų pasipiktinimą. Kai kurie automobilių gamintojai net siūlė valstybės institucijoms finansinę ir kitokią paramą keliams tvarkyti. Pavyzdžiui, sunkvežimius gaminusi firma ,,Autocar” nemokamai aprūpino sunkvežimiais JAV armijos inžinierinius dalinius, vykdžiusius šalį skersai kertančio kelio, dabar žinomo kaip ,,Lincoln Highway”, apstatymą ženklais ir rodyklėmis. Karo metu sparčiai vystantis JAV rytinių regionų pramonei, geležinkelis tiesiog nebespėjo tenkinti visų verslo poreikių kroviniams gabenti. 1917 metais padėtis tapo tiek įtempta, kad šalies vyriausybė buvo priversta imtis kelių, jungiančių pramonės centrus Rytų pakrantėje, statyba ir rekonstrukcija.
Bet buvo dar viena objektyvi priežastis, kliudžiusi plėsti pervežimų automobiliais apimtis – tai padangos. Tiksliau – siauri lietos gumos ,,masyvai”, kuriais buvo aptraukti sunkvežimių ratlankiai. Jie gadino kelių dangą, ribojo automobilių važiavimo greitį. Juk automobilis, kurio ratus juosė storos kietos gumos juostos, net labai lygiu keliu važiavo 20-25 km/h greičiu, o jei kelias buvo grįstas akmenimis, greitis krisdavo iki 10-12 km/h. ,,Masyvai” įspausdavo gilias vėžes dangoje, slysdavo ant sniegu padengto kelio, menkai teslopino smūgius nuo kelio nelygumų.
Tuo metu JAV jau veikė kelios stambios padangas automobiliams gaminusios firmos – ,,Firestone”, ,,Goodrich”, o lyderiu padangų rinkoje buvo Ohajo valstijoje, Akrono mieste gamyklą turėjusi ,,Goodyear Tyre and Rubber Company”. Ji jau senokai buvo pasirengusi masinei didelio skersmens padangų sunkvežimiams gamybai, nuo 1910 – jų visi jai priklausę sunkvežimiai važinėjo su pneumatinėmis padangomis, bet šalyje naujas produktas neturėjo paklausos…Nepadėjo ir tai, kad tais pačiais metais Akrone pagamintomis padangomis ,,apauti” JAV armijos sunkvežimiai sėkmingai įveikė ilgą (4288 mylios) ir sunkią trasą iš Detroito iki Mechiko – sunkvežimiai ir toliau buvo masiškai komplektuojami atgyvenusiais ,,masyvais”.
Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, firmos vadovų kantrybė trūko, ir ,,Goodyear” įkūrė nuosavą tolimojo susisiekimo transporto kompaniją, pavadinę ją ,,Wingfoot Express”. Beje, ,,wingfoot” – ,,sparnuota koja” – iki šiol yra ,,Goodyear” firmos ženklu. Pirmuoju naujos kompanijos krovininiu automobiliu tapo 5 tonų ,,Packard” su 4 cilindrų varikliu bei sliekine pavara galiniame tilte. Jam buvo pagaminti specialiai pneumatinėms padangoms montuoti pritaikyti ratai, uždaras furgono tipo kėbulas su miegama vieta antrajam vairuotojui (kaip teigiama, pirmą kartą istorijoje), sumontuotas kompresorius padangoms pripūsti ir dideli benzino bakai. Ir štai šis sunkvežimis, pakrautas naujutėlėmis ,,Goodyear” padangomis, pajudėjo iš Akrono link Bostono. 1500 mylių (2413 kilometrų),,pakardas” įveikė per 23 dienas, bet, pasimokęs iš kelionėje patirtų nuotykių, jo ekipažas sugebėjo Bostono uoste padangų gamybai skirtu kaučiuku pakrautą furgoną namo parvairuoti per 5 dienas! Netrukus, vairuotojų meistriškumui išaugus bei padidėjus sunkvežimių parkui, ,,Wingfoot Express” šioje trasoje ėmė konkuruoti su geležinkeliu. Pneumatinėmis padangomis riedantys sunkvežimiai važiavo žymiai greičiau, jie lengviau įveikdavo sunkiai pravažiuojamus kitiems automobiliams klampius ir smėlėtus kelių ruožus, o svarbiausia, pristatydavo krovinį ,,nuo durų iki durų”, ko negalėjo padaryti geležinkelis. ,,Goodyear” pasiekė ko norėjo – praktiškai įrodė pneumatinių padangų patikimumą sunkioje kasdieninėje krovininių automobilių eksploatacijoje.
Po metų, 1918 – siais, ,,Wingfoot Express” ryžosi neregėtam žygiui – atidarė 7763 mylių ilgio transkontinentinį krovinių gabenimo maršrutą iš Bostono į San Franciską. Tai buvo labai sunkus išbandymas žmonėms ir technikai. Tik vienas pavyzdys – iš 56 maršruto atkarpoje per Vajomingo valstiją buvusių tiltų net 36 sulūžo, ant jų užvažiavus krautam penkių tonų ,,pakardui”. Pirmasis reisas truko 21 dieną (vidutinis greitis – 14,5 mylios per valandą), bet jau penktoji kelionė sutrumpėjo iki 14 dienų.
Pervežimų verslui plečiantis, prireikė naujų, didesnių sunkvežimių. 1920 metais į trasą išvažiuoja pirmasis šešiaratis furgonas, sukurtas firmoje ,,White” specialiai ,,Wingfoot Express” užsakymu. Jis pasirodė keliuose anksčiau, nei kariuomenės inžinierių sukurti tais pat metais kariniai 6×4 tipo eksperimentiniai sunkvežimiai. Dar vienas ,,White” pranašumas – naujo tipo, taip vadinamos ,,balioninės”, t.y. didesnio nei įprasta pločio pneumatinės padangos, iš karto padidinusios sunkvežimio pravažumą ir jo važiavimo komfortą. 1921 metais tokio modelio sunkvežimis su 5 tonomis krovinio pasiekė savotišką pasaulio rekordą – parinkus trumpiausią tuo metu galimą maršrutą, jis per 12 dienų ir 14 valandų iš Niujorko pasiekė Los-Andželą. ,,Grynas” važiavimo laikas tesudarė 6 su puse paros, t,y., 3500 mylių jis važiavo vidutiniu 45 mylių (arba 72,4 kilometrų) per valandą greičiu! Kitos 6 paros buvo sugaištos poilsiui ir automobilio remontui.
Pradėjus naujo modelio padangas naudoti autobusams, šie netrukus taip pat ėmė kai kuriose regionuose konkuruoti su traukiniais. .,,Goodyear” pavyzdžiu pasekė kitos stambios kompanijos, sukūrusios savas transporto firmas. Procesas vyko labai greitai, ir, privačios iniciatyvos spaudžiama, pradėjo aktyviau veikti ir vyriausybė. 1921 metais buvo patvirtintas specialus tarpmiestinių magistralinių kelių, turėjusių sujungti atskirų valstijų pramonės centrus(,,Interstate highways”) statybos planas, kuriuo buvo numatyta pastatyti 56000 mylių aukštos kategorijos kelių. Iki 1925 metų statybinės kompanijos atidavė naudotis 16 tūkstančių kilometrų kelių, tempai nemažėjo ir toliau. Net ,,Didžiosios depresijos” metais vyriausybė rado lėšų tęsti pradėtus darbus. Taip vienai kompanijai parodžius iniciatyvą, per palyginti trumpą laiką JAV buvo ,,padėti pamatai” tiek tarpmiestiniams pervežimams automobiliais, tiek šiuolaikiniam automagistralių tinklui.
Nuotraukos: