Trekol (LT)

TREKOL – „PLAČIAPĖDŽIAI” VISUREIGIAI

Liucijus Suslavičius

Amžina Rusijos problema – begaliniai atstumai ir minimalus susisiekimui tinkamų kelių ilgis – nuo seno skatino auksarankius meistrus ieškoti būdų, kaip iš taško A patekti į tašką B, jei tarp jų, kaip sakoma, nėra nei kelio, nei takelio. Gal būt todėl Rusijoje sukurta tiek įvairių bekelei skirtų transporto priemonių. Sakoma, kad net pirmąjį istorijoje vikšrinį savaeigį pagamino dar XIX amžiuje kažkur užkampyje gyvenęs rusas meistras Ivanas Artamonovas…Jo pėdomis pasekė XX amžiaus antrosios pusės savamoksliai išradėjai. Bene didžiausiu jų įnašu į pastarųjų dešimtmečių visureigių, skirtų visiškai nepravažiuojamai bekelei įveikti, konstrukciją buvo didelio skersmens superplačių ir itin minkštų žemo slėgio padangų panaudojimas labai nedidelio svorio transporto priemonėse. Iš principo lyg ir nieko naujo – taip vadinamus „superbalionus” TSRS pirmą kartą išbandė dar ketvirtojo dešimtmečio pradžioje, legendinio autožygio per Kara-Kumų smėlynus metu. Tačiau Tolimojoje Šiaurėje gyvenę medžiotojai, elnių augintojai savaip pažiūrėjo į seną idėją – jie ne esamus automobilius „apavė” žemo slėgio plačiaprofilėmis padangomis, kaip automobilių gamintojai, o pradžioje „išrado ratą” ir tik tada jam pritaikė transporto priemonę. O tais dar nematytais ratais eptintojo dešimtmečio pradžioje tapo didelių matmenų kameros, naudotos daugiaašių vilkikų MAZ-535/537, traktorių „Kirovec”, T-150K ratuose. Kol ši galinga technika nepradėta naudoti Šiaurėje, tol ir galvotiems meistrams sąlygų kurti visureigius nebuvo. Juk kokia pagrindinė problema Šiaurėje – tiek įprastos padangos, tiek vikšrai lengvai nudrasko ploną tundros dirvožemio sluoksnį, palikdami daugelį metų neužželiančius randus, be to, tuose regionuose daugybė pelkių, akivarų, ežerėlių, kuriuose negalinti plaukti technika vasaros sezono metu skęsta, gi žiemą neretai jai neįveikiamas kliūtis sudaro sniego pusnys. Reiškia, reikėjo tokios važiuoklės, kuri minimaliai – mažiau nei žmogaus pėda – slėgtų jautrų tundros paviršių, jo neardytų, riedėtų sniego paviršiumi neklimpdama, o jei reikės – tai važiuotų ir vandens paviršiumi (!) neskęsdama.

„Uždavinio sprendimas” buvo genialiai paprastas – imama didelė iš pakankamai storos gumos pagaminta kamera, išilgai ir skersai apjuosiama brezento diržais, kurie sudaro kaip ir papildomą, standumą padidinantį karkasą, iš poros tarpusavyje varžtais suveržtų skardos skritulių pagaminamas atitinkamo skersmens diskas ir štai jums ekologiškas, neskęstantis ir neklimpstantis ratas. Belieka sukonstruoti lengvą rėmą iš vamzdelių, pritaikyti kokį nors variklį su paprasčiausia transmisija ir, iki ausų apsimuturiavus šiltais kailiniais, pasileisti per tundrą paskui šiaurinius elnius…Gerai pamenu, prieš kokius trisdešimt metų tokių triračių ir keturračių savos konstrukcijos visureigių nuotraukos ir aprašymai dažnai pasirodydavo žurnalų „Za Ruliom”, “Modelist-Konstruktor” puslapiuose, apie ekspedicijas po šiaurinius regionus tokio tipo visureigiais, kurių ratų skersmuo didesnis nei stovinčio žmogaus ūgis, rašydavo svarbiausieji tarybiniai laikraščiai. Tačiau pramonė delsė, nors tokio tipo visureigių, tikrai įveikiančių bet kokias kliūtis, poreikis šalyje buvo. Ir tik Rusijoje atsiradus rinkos ekonomikai, savamokslių konstruktorių rankomis senai išspręstos problemos pagaliau sulaikė rimtų specialistų dėmesio. Dabar transporto priemones bekelei, kurių konstrukcija pagrįsta labai plačių didelio tūrio žemo slėgio padangų panaudojimu, gamina net kelios Rusijos įmonės. Seniausioji tarp jų – „Trekol”, pradėjusi savo veiklą “nuo balto lapo” dar 1992 metais, kai galingajam koncernui “Gazprom” prireikė naujo tipo visureigių, pranašesnių savo parametrais nei serijiniai vikšriniai transporteriai.

Susibūrę į šią Pamaskvėje, Liubercų mieste veikiančią mokslinę-techninę firmą specialistai taip pat pradėjo nuo rato. Jie sukūrė ypatingos, 17 Rusijos bei užsienio valstybių patentų apsaugotos konstrukcijos žemo slėgio (0,1-0,5 kg/cm2) plonasienę itin elastingą bekamerę padangą, pasižyminčią tam tikromis iš anksto matematiškai apskaičiuotomis savybėmis. Ji nepaprastai tolygiai paskirsto ratui tenkantį svorį visam padangos kontakto su gruntu plotui (slėgis į paviršių – 0,12 -0,4 kg/cm2). Savo elastingumo dėka ji kontakto vietoje pati apgaubia paviršiaus nelygumus, taip dar padidindama sukibimą. Riedėdama, padanga „Trekol” savo protektoriumi praktiškai neįsispaudžia į grunto paviršių, jo nedeformuoja ir „nefrezuoja” net praslysdama. O tai savo ruožtu, reiškia, kad „Trekol” tipo padangomis „apautos” transporto priemonės pasipriešinimas riedėjimui kur kas mažesnis, todėl jai pakanka ekonomiškesnio mažesnio darbo tūrio variklio.

Po pirmųjų eksperimentinių konstrukcijų pasirodymo ir išbandymo 1996 metais Liubercuose pasidėjo originalios konstrukcijos 6×6 tipo visureigių, pavadintų “Trekol-3929”, su tokiomis 1300×600-533 dydžio padangomis, mažaserijinė gamyba. Palyginti nedidelis – matmenys 5350x2610x2600 mm, bazė 2180-1400 mm , jis turi įspūdingą prošvaisą – net 470 mm. Visureigis skirtas pervežti 8 žmonėms arba dviem žmonėms ir dar 725 kilogramų krovinio, jo nuosavas svoris – 2 tonos, didžiausia leistina masė – 2,85 tonos. “Trekol-3929” konstrukcija – tai vykęs specialiai sukonstruotų originalių ir serijinių rusiškų automobilių agregatų derinys. Tai supaprastina eksploataciją bei remontą, tačiau tuo pat metu leidžia visureigį optimaliai pritaikyti sunkioms eksploatacijos sąlygoms – juk “trekolai” skirti visų pirma darbui Tolimojoje Šiaurėje, kur šaltis siekia 40-50 laipsnių žemiau nulio. Ant Liubercuose sukonstruoto rėmo uždėtas iš labai lengvų, bet tvirtų “sandwich” tipo plokščių (du diuraliuminio lakštai su polistirolo užpildu tarp jų), pritvirtintų kniedėmis prie iš diuralio elementų surinkto karkaso, pagamintas kėbulas. Kaip tik todėl visureigio kėbulas toks briaunotas – juk plokščių neišlenksi taip, kaip ploną skardą. Tačiau plokštės yra puikus šilumos izoliatorius, o to ir reikia. Galu gale, aptakumas ir dailios formos nėra itin svarbios po sniegynus ir pelkes važinėjantiems visureigiams. Prie rėmo gana standžiomis pusiauelipsinėmis lingėmis pritvirtinti modifikuoti džipo UAZ varantieji tiltai. Įdomu tai, kad ir galinių tiltų pakaboje išsiversta standartinėmis lingėmis, nekonstruojant sudėtingesnės ir tokios klasės automobiliui unikalios balansyrinės pakabos. Ratų diskai – lieti iš lengvojo lydinio, itin platūs. Variklis – 1,5 litro darbo tūrio VAZ- 21083, išvystantis 70AG/5600 aps/min, pavarų dėžė – 5 laipsnių, transmisijoje yra dvilaipsnis demultiplikatorius. Vienintelis nepatogumas – sumontavus variklį išilgai rėmo už vairuotojo nugaros, pasikeitė pavarų dėžės perjungimo schema, tad prie to vairuotojui tenka priprasti. Visureigyje yra vairo stiprintuvas bei kompresorius padangoms pripūsti. Serijinis “Trekol- 3929” gerame kelyje išvysto 70 km/h greitį, sunaudodamas iki 16 litrų benzino 100 kilometrų. Pasukus į bekelę, degalų sąnaudos šokteli iki 25 litrų. Bet nepamirškime – “3929-sis” gali važiuoti dviejų metrų storio sniego sluoksniu, įveikti 60% įkalnę ir plaukti 3 km/h greičiu vien besisukančių ratų ir padangose esančio didelio oro kiekio dėka. Tad tos didelės degalų sąnaudos pasiteisina. Be to, užsakovui pageidaujant, vietoje benzininio gamykla mielai sumontuos importinį dyzeliuką, jei tik papildomai sumokama. Konstruktoriai pagalvojo ir apie tai, kaip padidinti visureigio plaukimo greitį – kėbulo gale yra tvirtinimo vieta pakabinamam valties varikliui. Su juo “Trekol” plaukia beveik tris kartus greičiau. Gaminama taip pat keleivinė-krovininė modifikacija – 450 kilogramų ir keturis keleivius pervežantis pikapas “39291”. Turtingesnis šiaurietis gali užsisakyti modifikaciją “Liuks” – su didesnio komfortiškumo šešiaviečiu kėbulu, autonominiu salono šildytuvu, minkštomis sėdynėmis, šaldytuvu, baru, kondicionieriumi, GPS sistema. Visoms modifikacijoms kaip papildoma įranga siūlomas autonomiškas 1,4 kW galingumo benzoelektrinis generatorius, elektrinė gervė, variklio pašildytuvas. Beje, tai ne rusiški, o vakarietiški gaminiai. Važiuojant „trekolu”, ilgai nepalieka keistas jausmas, kad plauki – tiek minkštos jo padangos. Įveikdamas kliūtis, visureigis tik lengvai supasi, jokio kratymo, nors skirtingai nei padangos, lingės kietokos. Tai padaryta specialiai, kad bekelėje jis pernelyg neįsisiūbuotų ir neprarastų kontakto su paviršiumi.

„Laivo” įvaizdį papildomai sustiprina nedideli bazinio modelio langai, tad iš tikro jautiesi kaip katerio kabinoje, ypač jei „Trekol” nesustodamas forsuoja kokį upeliūkštį ar tundroje vasarą dažnai pasitaikantį ežeriuką…

Grubokai atrodantis “Trekol-3929”, kurių nuo gamybos pradžios realizuota per tris šimtus, kad ir labai funkcionalus, tenkina ne visus. Kai kam jis tiesiog per didelis, kai kam nepatinka komponuotė su už vairuotojo nugaros įrengtu ir nepatogiu aptarnauti pavaros agregatu. 1999 metais Liubercuose pradėta dviašio “Trekol – 3904” gamyba. Na, techniškai tai tiesiog “ožys” UAZ-3151 su 98 AG 4 cilindrų varikliu, perdirbtas pagal “Trekol” filosofiją: praplatinti varantieji tiltai, sumontuotos “Trekol” padangos, kėbulas pakeltas aukščiau. Yra ir kai kurie skirtumai – pavyzdžiui, standartinė paskirstymo dėžė pakeista patikimesne “sunkvežimine” iš 4×4 tipo “gazelės”, turinčia priverstinai blokuojamą tarpašinį diferencialą, visų ratų pavara – nuolatinė. Sumontuotas vairo stiprintuvas bei kompresorius padangoms pripūsti. Šis visureigis, sveriantis 1750 kilogramų, taip pat gali plaukti. Dabar gaminama jo modifikacija “39041” naudoja naujesnius agregatus ir uždarą UAZ “Hunter” kėbulą. Gamintojui ši modifikacija nėra itin paranki – jei prie pačių sukonstruoto kėbulo agregatai kaip sakoma, “lipte limpa”, tai serijinį “uaziką” reikia gerokai modifikuoti, daug ką išpjauti, daug ką pakeisti ir iš naujo privirinti. Tačiau jei yra užsakovai, reikia jų norus pildyti, o tai, žiūrėk, nueis ir nusipirks Toljatyje gaminamą analogišką visureigį “Bronto”, gaminamą naudojant VAZ “Niva” kėbulą ir agregatus. Beje, “Trekol” gali pagaminti ir vienetinį egzempliorių, pavyzdžiui, džipo “Asia Rocsta” pagrindu.

2004 metais firma “Trekol” Maskvos automobilių parodoje pristatė du naujus visureigių modelius – keleivinį “Trekol-39294” ir krovininį “Trekol-39293″. Nors jų indeksai panašūs į paties pirmojo „trekolo”, tačiau tai iš esmės nauji modeliai. 6×6 tipo keleivinis “39294” komponuote su varikliu priekyje (galima sumontuoti tiek rusiškus, tiek užsienio gamintojų variklius) labiau panašus į tradicinius visureigius, jo hermetizuotas kėbulas iš stiklaplasčio su putų polistirolo užpildu tarp stiklaplasčio lakštų, nebe toks kampuotas o ir jo vidaus tūris padidėjo ketvirtadaliu. Tačiau gerai apskaičiavus kėbulo sieneles sudarančių „sandwich” tipo plokščių storį, kėbulo standumas ir jo atitikimas pasyviojo saugumo normų reikalavimams buvo garantuotas. Esminiu konstrukciniu patobulinimu tapo automobilio gale įrengtas sraigtas, varomas nuo automobilio transmisijos. Sukomplektuotas įvairia komfortą didinančia įranga, naujasis “trekolas” neabejotinai taps paklausiu nuotykius mėgstančių Rusijos turtuolių tarpe.

Jo važiuoklės pagrindu sukurtas triašis “39293” – tikras sunkvežimis net savo išvaizda: su dviviete kabina, pagaminta iš UAZ kėbulo priekinės dalies, su UAZ pagrindiniais agregatais, modifikuotais pagal naują paskirtį, už jos – uždengtas tentu krovinių kėbulas, kuriame galima gabenti iki 700 kilogramų krovinio. Specialiai “Trekol” visureigiams gaminama vienaašė priekaba su tokiais pat ratais. Jos kraulumas – 400 kilogramų, pilnai pakrauta ji neskęsta.

Nors gamybos apimtis nedidelė, bet gamintojų atsakomybė už savo produktą ypatinga – juk “trekolai” važinėja tokiose vietose, kur ne tai kad techninės pagalbos – kito žmogaus bėdos atveju neprisišauksi. Todėl absoliučiai kiekvienas surinktas automobilis patyrusių bandytojų gerokai “pavarinėjamas” poligone, po to dar kartą patikrinamas ir tik tada supakuojamas į konteinerį ir siunčiamas užsakovui. Kur nors į Jakutiją, Tiumenę, Nadymą ar dar toliau…O kad įrodyti potencialiems užsakovams, ką gali Liubercuose pagamintos mašinos, firma „Trekol” reguliariai rengia savo visureigių žygius po Tolimąją Šiaurę. Dar prieš pradedant gamybą, 1995 metų pavasarį bandomasis pavyzdys per 24 valandas įveikė 750 kilometrų bekele maršrutu Nojabrskas – Purpė – Naujasis Urengojus-Pangodai kaip tik „Gazprom” eksploatuojamų verslovių zonoje, 1997 metais du „trekolai” tame pat regione apsuko 5500 kilometrų ratą, aplankydami tundroje išsimėčiusias naftos ir dujų versloves. 2003 – siais serijinis triašis ir bandomasis dviašis visureigiai įveikė 5300 kilometrų maršrutu Maskva – Nižnij Novgorodas – Kirovas -Siktyvkaras – Pečiora – Narjan Maras – Archangelskas – Vologda – Maskva, važiuodami snieguotais keliais, tiesiog tundra, užšalusiais ežerais ir upėmis, iki 2 metrų storio sniego sluoksniu padengtais laukais. Visureigiai „Trekol” neturi analogų kitose pasaulio šalyse. Per dešimt gamybos metų parduota per 500 supervisureigių, ir didžiuma jų tebetarnauja savo šeimininkams žiemą ir vasarą…

Beje, ar skaitant šį straipsnį, jums nekilo klausimas, ką gi reiškia firmos iš Liubercų pavadinimas – “Trekol”? Na, jis iššifruojamas ne taip jau paprastai – imamos žodžių “Ekologinis Transportas” kelios pirmosios raidės ir sukeitus vietomis, sujungiamos į vieną žodį: “TrEkol”…

Leave a Comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *

EN DE LT RU