VISUREIGIŲ GENIJUS
L.Suslavičius
Visame pasaulyje vykdomi slapti projektai, konstruktoriai ,,užslaptinami” tam tikram laikui. Bet tikriausiai tik TSRS buvo laikomasi praktikos kuriantį naują techniką žmogų padaryti visišku anonimu, kažkokiu beveidžiu ,,generaliniu konstruktoriumi”, net ir apdovanojimus gaunančiu už tiksliau neįvardintus nuopelnus. Tarp tokių užslaptintų konstruktorių – ir visureigių konstruktorius, kaip sakoma, ,,iš dievo malonės” Vitalijus Andrejevičius Gračiovas, neperdedant vienas žymiausių XX amžiaus specialistų didelio pravažumo technikos srityje, konstruktorius, apie kurį dabar sakoma, kad jam nebuvo neišsprendžiamų uždavinių. O tų uždavinių būta daug, ir duodavo juos Gračiovui labai rimti užsakovai…
Būsimas visureigių specialistas gimė 1903 metais Tomske, verslininko ir gydytojos šeimoje. 1922 metais, baigęs vidurinę mokyklą, jis įstojo į Tomsko politechnikos institutą.Tačiau tapti diplomuotu inžinieriumi vaikinui nepavyko – dėl ,,neproletariškos kilmės” po kelių metų Vitalijus buvo pašalintas iš instituto. Prasidėjo sudėtingas savarankiško gyvenimo toli nuo tėvų namų kelias. Gračiovas dirbo konstruktoriumi – antraeilininku gamykloje, tarnavo armijoje aviatechniku, dirbo kinomechaniku, vėliau netgi suprojektavo ir pastatė sklandytuvą. 1931 metais jis atsidūrė Leningrade, kur kaip neturintis pastovaus darbo, buvo mobilizuotas ir išsiųstas į Nižnyj Novgorodą, į automobilių gamyklos NAZ statybą. Taip praktiškai ne savo valia 28-rių metų V.Gračiovo gyvenimas buvo susietas su automobilių gamyba.
Naz gamykla, vėliau pervadinta į GAZ, statoma su koncerno ,,Ford” pagalba, turėjo gaminti automobilių ,,Ford” kopijas – lengvąjį ,,A”, pusantros tonos krovininį ,,AA” ir 6×4 tipo padidinto pravažumo sunkvežimį armijai. Specialistų katastrofiškai trūko, ir jaunas gamyklos vyriausias konstruktorius A.Lipgartas nors ir neturintį inžinieriaus diplomo, tačiau jau dirbusį konstruktoriumi Gračiovą paskiria atsakingu už triašio sunkvežimio gamybos parengimą. ,,Ford” tokio automobilio negamino, Amerikoje ,,fordai” buvo perdirbami į triašius su firmos ,,Timken”, gaminusios varančiuosius tiltus, pagalba. TSRS teturėjo institute NATI pagamintą visai ,,žalią” prototipą iš ,,Ford” agregatų. Tai, kad V.Gračiovas per trumpą laiką jį pavertė serijiniu ,,GAZ AAA”, rodo jo kaip konstruktoriaus sugebėjimus. Jis perprato iki tol nematytą konstrukciją, išsiaiškino jos silpnas vietas, pašalino trūkumus ir sukūrė darbingą, iki 1942 metų gamintą automobilį.
Bet iš motinos paveldėtas tvirtas kompromisų nepripažįstantis charakteris vos nesužlugdė gerai prasidėjusios konstruktoriaus karjeros. Gavęs sekančią užduotį – parengti gamybai lengvąjį triašį ,,GAZ-TK”, suprojektuotą tuo metu garsaus išradėjo L.Kurčevskio, V.Gračiovas, išnagrinėjęs konstrukciją, pareiškė kad ji nemokšiška ir automobilis nevažiuos. ,,Liaudies priešu” jo nepavadino, bet iš konstruktorių biuro pervedė dirbti į cechą. Serijinių ,,GAZ-TK” ėmė lūžti kaip tik tie mazgai, kuriuos savo raporte suminėjo Gračiovas. Tad automobilių gamybą nutraukė, o ,,pranašą” gražino į konstravimo biurą ir pavedė sukurti geresnį, nei nelemtasis ,,TK” lengvą triašį. Ką V.Gračiovas ir padarė – sukonstravo ir pagamino 6×4 tipo ,,GAZ-AAAA”, su kuriuo jis asmeniškai dalyvavo autožygyje per Kara-Kumus ir Kaukazą. Įveikęs 13,5 tūkstančio kilometrų be gedimų, pirmasis Gračiovo visureigis grįžo į gamyklą. Bet tuo metu – 1936 metais Gorkyje jau buvo pradėta modernesnio lengvojo GAZ M- 1” gamyba, tad konstruktorius sukuria dar geresnį automobilį ,,emkos” agregatų pagrindu – GAZ-21”. Puikiai įvertintas, jis ruošiamas serijinei gamybai, bet tuo metu pats konstruktorius kreipiasi į gynybos liaudies komisarą K.Vorošilovą su netikėtu pasiūlymu –negaminti ,,GAZ-21”, skirto armijai, kaip moraliai pasenusio! Vietoje jo Gračiovas siūlo suprojektuoti TSRS dar nematyto 4×4 tipo visureigį. Gavęs sutikimą, jis jau 1939 metais pateikia bandymams pirmąjį tikrą visureigį ,,GAZ 61”. Tai buvo automobilis, savo pravažumo parametrais pralenkęs laiką. Tuo metu pasaulyje komfortabilių lengvųjų visureigių (,,GAZ-61” turėjo lengvojo automobilio ,,M-1” kėbulą) niekas negamino. Gi paties konstruktoriaus talentą patvirtina tas faktas, jog turėdamas tik bendro pobūdžio informaciją apie pastovaus kampinio greičio šarnyrus ir jų gamybos technologiją, V.Gračiovas savarankiškai sukonstravo šarnyrus naujo automobilio priekiniam varančiajam tiltui, kuriuos buvo galima gaminti su GAZe esančiais įrengimais. Automobiliai ,,GAZ-61” aukštiems karininkams buvo nedidelėmis partijomis gaminami per karą ir sėkmingai atlaikė fronto kelių sunkumus. Pravažumu jiems neprilygo nei vokiški visureigiai, nei legendinis ,,Willys MB”. O mūšio laukui 1941 metais per du mėnesius sukonstruojamas ir pradedamas gaminti pirmasis tarybinis džipas ,,GAZ-64”, vėliau modernizuotas ir kaip ,,GAZ-67B” gamintas iki 1953 metų pabaigos.
V.Gračiovo nuopelnai karo metu buvo įvertinti netik 1942 metais paskirta Stalino premija, bet ir naujomis pareigomis – jis tapo naujos Dnepropetrovsko automobilių gamyklos vyriausiuoju konstruktoriumi. Čia jis suprojektuoja pirmuosius TSRS hidraulinius pakrovėjus, sunkvežimį DAZ-150 ir visureigį-amfibiją su slėgio reguliavimo padangose sistema DAZ-485, pats dalyvauja jos bandymuose Azovo jūroje. Deja, dar nepradėjusi veikti gamykla perduodama karinei pramonei, o V.Gračiovas perkeliamas į gamyklą ZIS, kur turi organizuoti savo amfibijos, pervadintos į ZIS-485 gamybą. Už šį darbą jis antrą kartą gauna Stalino premiją. Paskirtas vyriausiojo konstruktoriaus pavaduotoju, jis ne itin vykusį 6×6 tipo ZIS-151 perdirba į pirmąjį tikrai didelio pravažumo visureigį ZIL-157K. Beje, kaip tik tada prasideda ,,užslaptintas” jo veiklos periodas – gynybos ministro G.Žukovo iniciatyva Zil’e organizuojamas specialus konstravimo biuras, kurio uždavinys – sukurti itin didelio pravažumo automobilius raketų kariuomenei. Jie sugebėjimu įveikti bekelę turi prilygti vikšrinei technikai, bet būti greitesni. Iki tol niekas pasaulyje tokių automobilių nekūrė. V. Gračiovas imasi darbo. Jo didžiulė patirtis, nepaprasta konstruktoriaus intuicija bei autoritetas netik kolegų, bet ir kitų žinybų atstovų tarpe padeda gana greit ,,sukurti metale” unikalių 8×8 tipo visureigių prototipus.
Netenkinantys konstruktorių ir užsakovus sprendimai atmetami, keičiami, ir jau 1958 metais pasirodo pirmieji ZIL-135K – 8×8 tipo visureigiai su dviem varikliais, kurių kiekvienas varo vieno borto ratus ( tiltų, įprastų automobiliuose, iš viso nėra), vairuojamais pirmosios ir ketvirtosios porų ratais, stiklaplasčio kabina. Transmisijoje nėra diferencialų, viduriniai ratai – be pakabos, tačiau specialiai šiam visureigiui sukurtų minkštų padangų dėka jis gali išvystyti iki 75 km/h ir be problemų sukinėtis. O pravažumas – fantastiškas, nes visi vieno borto ratai dirba kaip vikšras, automobilis plačius griovius paprasčiausiai ,,peržengia” ilgos bazės dėka, jis gali važiuoti, net jei vienas variklis neveikia ar nėra po vieną ratą kiekviename šone. Po ,,135K” seka dar populiaresnis armijoje ZIL-135LM. Jų serijinei gamybai perprofiliuojama mašinų gamykla Brianske, tapusi BAZ.
Taigi, V.Gračiovo visureigiai transportuoja raketas, o konstruktorius jau kuria dar unikalesnius automobilius. 1965 metais sukuriama keturašė amfibija ,,135 P” su hermetišku stiklaplasčio kėbulu, sugebanti vandenyje išvystyti 16,4 km/h greitį. Ji tapo prototipu naujiems taktinių raketų transporteriams, gamintiems Brianske. SKB gaudavo vis naujas ir sudėtingesnes, nei ankstesnės, užduotis – visureigiai su pneumovolais vietoje ratų, visureigiai su pneumatiniais vikšrais, visureigiai – amfibijos su šnekorotorine važiuokle. Ir visus šiuos uždavinius SKB kolektyvas įveikia, nes V.Gračiovas mokėjo parinkti žmones, įtikinti juos tuo, kuo tikėjo pats ir padėti jiems rasti atrodančių neveikiamomis problemų sprendimą. Antra vertus, ,,chaltūros” vyriausiajam konstruktoriui pakišti nebuvo galima – jis iš pirmo žvilgsnio intuityviai pamatydavo klaidas ir ,,nedarbingus” mazgus.
Labai atsakingą ir skubų užsakymą SKB gavo 1965 metais. Reikėjo sukurti nusileidžiančių Žemėn kosmonautų gelbėjimo kompleksą, nes neretai nusileidimo modulis pasiekdavo Žemės paviršių negyvenamose sunkiai pasiekiamose vietovėse. Pasinaudodamas savo visureigių mazgais V.Gračiovas sukuria ir parengia gamybai itin didelio pravažumo 6×6 tipo visureigius – amfibijas PEU(nuo rusiško Poiskovo- Evakuacionnaja Ustanovka). Amfibijos su lengvu ir tvirtu stiklaplasčio korpusu buvo aprūpintos retu tais laikais radionavigaciniu orientavimosi įrenginiu, leidusiu orientuotis metrų tikslumu neįžengiamoje taigoje. Kompleksą sudarė du PEU – vienas su 8 vietų keleiviniu kėbulu, antras –su krovinių platforma ir hidrauliniu kranu, galinčiu pakelti kosminio aparato nusileidimo kapsulę. Jo kėbule – absoliučiu pravažumu pasižymėjęs dvimotoris visureigis su šnekorotorine važiuokle, kuris be problemų įveikia net bedugnę pelkę ar plaukiantį smėlį. Patys PEU buvo labai lengvi, ir ne tik plastmasinių kėbulų dėka, bet ir todėl, kad automobilio rėmas ir agregatų korpusai buvo aliuminiai. Tokių automobilių tuo metu niekur pasaulyje nebuvo. Šiandien, jau po Gračiovo mirties, vis dar gaminamas paieškos kompleksas ,,Mėlynoji paukštė” (ZIL-4906) tebeturi visus ankstesnių jo visureigių konstrukcijos principus ir privalumus.
Iš viso vien dirbdamas SKB vadovu, V.Gračiovas tiesiogiai dalyvavo sukuriant arti 80 – ties visureigių tipų. Tik dalis jų pateko ant konvejerio, kiti taip ir liko užslaptinti, nes gamyklos neturėjo galimybių (ar noro) įsisavinti tokias konstrukcijas arba joms paprasčiausiai dar nepribrendo laikas – tiek toli į priekį žvelgė konstruktorius. Dabar, po ,,visureigių genijaus” mirties, pripažįstama, kad buvo dar viena, charakteringa ne tik tarybiniams laikams priežastis – nors SKB formaliai buvo ZIL’o padaliniu,tačiau pačiai gamyklai, jos seriniams sunkvežimiams biuras praktiškai nedirbo, o tik apkraudavo ją unikalių eksperimentinių prototipų ir agregatų jiems gamyba. Tad tik plano vykdymu susirūpinusi gamyklos vadovybė tiesiog trukdė ,,įkūnyti metale” V.Gračiovo projektus. Jie atsirasdavo ne ZIL’o pastangų dėka, o prieš jos vadovų norus. Tačiau ir tokiomis ne itin palankiomis sąlygomis pavyko sukurti dešimtis pasaulyje analogų neturinčių automobilių.