VINCENZO LANCIA – LENKTYNININKAS IR KONSTRUKTORIUS
Liucijus Suslavičius
Vittorius Lancia, turtingas muilo fabrikantas iš Fiorbello miesto, svajojo matyti savo sūnus mokslininkais ar meno žmonėmis. Vienas jų, Džiuzepė, pateisino tėvo viltis – studijavo, vėliau tapo senovės kalbų ir istorijos profesoriumi. Gi kitas – 1881 metais gimęs Vincenzo – kuriam tėvas numatė muziko ar net kompozitoriaus karjerą, jau vaikystėje ,,nuėjo savo keliais”. Kresnas apskritaveidis paauglys nuolatos bėgo iš muzikos mokyklos pamokų ir laiką leisdavo netoliese buvusiose mechaninėse dirbtuvėse. Galu gale tėvas nusileido ir pasiuntė sūnų į politechninę mokyklą. Bet vaikinas ir toliau demonstravo charakterį – jis metė mokyklą ir įsidarbino Džiovanio Batistos Ceirano automobilių gamykloje Turine. Po metų, 1899-siais, ,,Ceirano” pereina būsimojo automobilių gamybos giganto FIAT nuosavybėn su visais dirbančiaisiais. Aštuoniolikmetis savamokslis mechanikas daro stulbinančią karjerą – netrukus jis tampa automobilių bandytoju. Per jo rankas ,,praeina” visi nauji įmonėje kuriami automobiliai, bet V. Lanciai to maža – jis įkalba FIAT savininkus sukurti lenktynių komandą. Tada atstumas nuo mechaniko iki FIAT direktoriaus buvo nedidelis, kiekvienas darbuotojas galėjo bet kada pasikalbėti su bosu, kuris asmeniškai kontroliavo automobilių surinkimą ir kitus darbus. Jau 1900-siais V.Lancia laimi pirmąjį iš daugelio jo asmeniškai iškovotų trofėjų – jam įteikiama lenktynių Paduja-Venecija-Trevizo-Paduja nugalėtojo taurė. Bet vienas lauke ne karys, ir vaikinas įtikina pereiti į FIAT komandą tokius jau žinomus lenktynininkus kaip F.Nazzaro, L.Storero, N.Cagno. Jie važinėja galingais monstrais – didelio litražo variklius turinčiais ,,Fiat 100HP”, skindami laurus lenktynėse Europoje ir Amerikoje.
V.Lancia vadovauja FIAT lenktynių komandai ir pats startuoja su ,,fiatais” iki 1910 metų, nors jau 1906 metais kartu su savo draugu Klaudijumi Fogolinu (Claudio Fogolin) ten pat Turine įkuria automobilių gamybos firmą ,,Societa Lancia &C.). Joje jis –vyriausias konstruktorius, o draugui patikėta komercija ir reklama. Firmos emblema jis parenka ieties galą su vėliavėle, kurioje –vairo ratas ir užrašas ,,Lancia”. Tai ne atsitiktinumas – žodis ,,lancia” italų kalba reiškia ietininką. 1908 metais naujoji gamykla išleidžia pirmuosius automobilius ,,Lancia Tipo 51”, netrukus, broliui patarus, pavadintą pirmąja graikų abėcėlės raide ,,Alfa”.
,,Lancia Alfa” buvo tipiškas savo laiko automobilis su 4 cilindrų varikliu, kurio cilindrai išlieti poromis, ir T-formos galvutėmis su iš kairės ir dešinės įrengtais apatiniais vožtuvais. Tačiau jau tada V.Lancia parodė, jog nori kurti kitokius, originalesnius nei dauguma, automobilius. Todėl ,,Alfa” turėjo trijų ketvirčių elipsės tipo galines linges ir galinių ratų pavarą kardano velenu.
Firmai plečiant veiklą, ji 1911 metais persikelia į bankrutavusios automobilių firmos ,,Brasier” cechus. Čia sukuriami ir imami gaminti modeliai ,,Dialfa” su 6 cilindrų varikliu ir revoliucinga savo naujovėmis ,,Theta”. Šis automobilis modernia išvaizda lenkė konkurentus geru dešimtmečiu, bet svarbiausia, tai buvo pirmas Europoje serijinis automobilis su pilnu elektrinės įrangos komplektu – starteriu, generatoriumi, elektriniais žibintais. Dauguma automobilių dar buvo užvedami rankena, turėjo acetileninius arba žibalinius žibintus, medinius ratus.,,Theta” 4 cilindrų 5 litrų darbo tūrio 30 AG/2000 aps.min. variklis tuo metu buvo laikomas greitaeigiu ir leido automobiliui pasiekti 110 km/h greitį.
Prasidėjus pasauliniam karui, ,,Lancia” užsiima sunkvežimių armijai gamyba. Tradiciškai graikų abėcėlės raidėmis pavadinti krovininiai ,,Jota”, ,,Dijota” ir ,,Tetrajota” ne tik vežiojo karius ir krovinius, bet ir pasitarnavo važiuoklėmis itališkiems ir angliškiems šarvuotiems automobiliams. Beje, jau po karo modeliui ,,Tetrajota” V.Lancia sukūrė stabdžių sistemą su galinių ratų stabdymo jėgos ribotuvu. Mes, beje, su tokiu įtaisu susipažinome tik 1970 metais, kai pasirodė ,,Žiguliai”… Po karo firmoje sukonstruojamas didžiulis 7,8 litro darbo tūrio 150 AG V-12 tipo variklis. Šio monstro galia net konstruktoriui pasirodė pernelyg didelė, ir jis pats atsisakė naudoti jį automobiliuose ,,Lancia”. Bet vieną šiame variklyje pritaikytą originalią idėją jis puoselėjo toliau. Mat, V-12 turėjo labai nedidelį kampą tarp cilindrų eilių, leidusį visus cilindrus išlieti viename dvieiliame bloke ir ,,uždengti” juos irgi viena bloko galvute su viršutiniu paskirstymo velenėliu. Toks buvo ir modeliui ,,Trikappa” 1920 metais sukurtas V-8 tipo motoras. Ir tai buvo ne vien originalumas dėl originalumo. V.Lancia nuomone, tokia konstrukcija leido kiek sutrumpinti ir susiaurinti variklio bloką, lyginant su klasikiniais V-8, ,,sutaupyti” vieną paskirstymo mechanizmą, vieną paskirstymo velenėlio pavarą ir vieną bloko galvutę. Tik jis niekaip negalėjo nuspręsti, koks gi turi būti optimalus kampas, ir nuo 1919 iki 1937 metų išbandė net 14 skirtingų variantų – nuo 13 iki 22 laipsnių tarp cilindrų ašių.
1922-jų metų Paryžiaus autosalone debiutavusi ,,Lancia Lambda” tapo automobilių technikos šedevru ir pasaulinio lygio sensacija dėka eilės originalių sprendimų, pritaikytų jos konstrukcijoje. Vieni teigia, jog unikaliausiu V.Lancia ir jo inžinierių (laikai, kai vienas konstruktorius kūrė automobilį, senai praėjo) darbo rezultatu reikia laikyti V-4 tipo variklį su vos 13 laipsnių kampu tarp cilindrų. Jis iš tiesų nepaprastas. Įsivaizduokite beveik kubo formos trumpą platų bloką, lietomis ,,letenomis” apkabinusį iš vamzdžių suvirintą porėmį. Iš viršaus jį dengia pusapvalis galvutės su vienu viršutiniu velenėliu gaubtas. Bet kodėl ,,Lambda” variklio skyrius toks ilgas, jei pats variklis trumpas? Ogi V.Lancia vėl pasielgė kitaip, nei įprasta – oro padavimo bei atidirbusių dujų išmetimo kolektoriai išlieti pačiame bloke, o oro padavimo nuo filtro ir duslintuvo vamzdžiai prisukti prie bloko galo! Tai jie išnaudojo tuštumą tarp variklio ir kėbulo priekinės sienutės.
Bet iš tikrųjų ,,Lambda” reikšmė automobilio konstrukcijos vystymuisi ne variklyje, o jos laikančiajame kėbule. Pats V.Lancia vėliau pasakojo, jog tokį neįprastą tada techninį sprendimą jis nusižiūrėjo iš laivų statytojų. Konstruktyviai kėbulas priminė atvirą iš viršaus stačiakampį lovį su aukštais šonais, kuriuose buvo išpjovos durelėms. Prie jo, o ne prie rėmo, kaip kituose automobiliuose, buvo tvirtinami automobilio agregatai. Naujove reikia laikyti taip pat ,,žvakinę” priekinę nepriklausomą pakabą. Jos cilindrinės spyruoklės kartu su teleskopiniais amortizatoriais slypėjo prie kėbulo privirintuose vertikaliuose plieniniuose cilindruose. Tokia pakaba įgalino eksploatacijos metu nereguliuoti ratų išvirtimo kampo, nes jis buvo nustatomas gaminant kėbulą. Nors ir nepigų, automobilį dėl puikių važiavimo savybių pirkėjai įvertino gerai – per 9 gamybos metus firma pardavė beveik 13 tūkstančių ,,Lambda”, kas tais laikais prilygo šiandieniniams 200 tūkstančių.
Ketvirto dešimtmečio pradžioje V.Lancia, niekada nelaikęs komercinės savo automobilių sekmės svarbiausiu dalyku, pakeičia ,,Lambda” naujais modeliais, pavadintais vėlgi vyresniajam broliui patarus, senovės Romos kelių vardais – didele klasikinės konstrukcijos ,,Astura” ir mažesne,,Artena”, kur tik dalinai panaudoja revoliucingus ,,Lambda” sprendimus. Kiek įdomesniu yra sekantis automobilis – ,,Augusta”, kuriam vėl panaudojamas laikantysis kėbulas ir mažas – tik 1196 kūb.cm. – V-4 tipo variklis. Neapseita be konstruktoriaus taip mėgstamų originalių sprendimų – ,,Augusta” priekinio tilto šarnyrai tepami…variklio tepimo sistemos pagalba! Nekasdienišku sprendimu buvo ir hidraulinė stabdžių sistema, nes tada mažiems automobiliams dauguma gamintojų įrengdavo mechaninius stabdžius su traukėmis ir lynais.
Visi aukščiau suminėti ,,Lancia” modeliai dar turėjo klasikinį ,,trijų dėžučių” dizainą su tiesiomis kėbulo linijomis, plokščiais radiatoriais ir ,,atlėpusiais” sparnais, nors atskiriems klientams dizaino atelje jau sukurdavo madingus aptakius kėbulus, dažniausia kabrioletus, ant firmos ,,Lancia” pagamintų važiuoklių. Todėl niekados nesibodėjęs naujovių, V.Lancia ėmė derinti naują kėbulo dizainą su jau patikrintais gamyboje ir eksploatacijoje automobilių ,,Lancia” techniniais sprendimais. Taip 1936 metais buvo pradėta kurti ,,Aprilia” – nedidelis sportiško stiliaus 4 durų fastbekas su aptakiu siluetu. Į šį automobilį firmos inžinieriai sudėjo viską, kuo tuo metu galėjo pasigirti ,,Lancia”. Laikantysis kėbulas buvo tiek standus, kad V.Lancia atsisakė centrinio statramsčio, ir atsidarančios kaip vartai į skirtingas puses durelės garantavo itin lengvą ir patogų įlipimą. Automobilis, nors ir nedidelis, pasižymėjo komfortu, nes dėl ilgos bazės ratai atsidūrė kėbulo kampuose, o salonas – tarp jų. Be to, ,,Aprilia” visų ratų pakaba – nepriklausoma: priekyje ,,žvakinė” kaip pas ,,Lambda”, gale – svyruojantys pusašiai, besiremiantys į skersinę lingę ir papildomai – į išilginius torsionus. Dar viena naujovė – važiuoklė be iš išorės tepamų taškų. Priekinę pakabą ir vairo traukių šarnyrus tepė variklio tepimo sistema. ,,Lancia Aprilia” buvo pirmasis serijinis automobilis Europoje, po kuriuo nereikėjo landžioti su tepaline! Maksimalų 130 km/h greitį pasiekti padėjo V-4 tipo 1352 kūb.cm. darbo tūrio variklis, lietas iš aliuminio. Nauja jo konstrukcijoje buvo pusiausferinė degimo kamera su priešpriešais įrengtais vožtuvais, valdomais viršutinio paskirstymo velenėlio.
Šiandien sunku pasakyti, kiek iki 1950 metų gamintoje ,,Aprilia” yra paties V.Lancia, o kiek – jo firmoje dirbusių inžinierių sumanytų sprendimų. Bet išbandyti prototipą jis ėmėsi pats, ,,susukęs” už vairo ne vieną tūkstantį kilometrų Italijos keliais, lyg nujausdamas, kad tai paskutinis jo automobilis. Grakštus ir greitas automobilis, šalia kurio daugelis jo,,amžininkų” atrodė archaiškai, buvo ,,palaimintas gamybai”. Bet Vincenzo Lancia jo debiuto autosalone nesulaukė – netikėtas infarktas 1937 metais nutraukė talentingo savamokslio automobilizacijos pionieriaus,kurio sukurti automobiliai visada ,,per žingsnį” ar net daugiau lenkė kitas konstrukcijas, gyvenimą.