Vairuotojų rengimas prieškario Lietuvoje (LT)

VAIRUOTOJŲ RENGIMAS PRIEŠKARIO LIETUVOJE

Liucijus Suslavičius

1977 metais, kai senovinių automobilių klubas Vingio parko estradoje organizavo pirmąją senovinės automototechnikos parodą, tarp stenduose išdėstytų eksponatų teko pamatyti dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą tuometinės Vilniaus gubernijos gyventojui išduotą vairuotojo pažymėjimą. Tai buvo didelis Rusijos ereliais papuoštas A3 formato storo popieriaus lapas, kuriame išvardinta, ko mokytas šis vairuotojas ir kokių automobilių vairavimo teisė jam suteikta. Tačiau paskutinė eilutė, kur nurodyta, kokią vairuotojų mokyklą baigė tas senai pamirštas vilnietis, kiek nuliūdino. Mat, tai buvo Sankt-Peterburge veikusi mokykla…

Tai buvo ne išimtis, o greičiau taisyklė – XX amžiaus pradžioje Lietuvoje buvo tiek nedaug automobilių, kad rengti jiems vairuotojus vietoje vargu ar apsimokėjo. Kai Lietuva 1918 metais paskelbė savo nepriklausomybę, automobilininkus, kaip sakoma, galėjai suskaičiuoti ant pirštų, o automobilių tai iš viso nebuvo. Besikuriančiai Lietuvos kariuomenei ir valstybės įstaigoms, po vieną ar du visokiais būdais įsigijančioms automobilius, tų keliasdešimties profesionalių vairuotojų pakako, bent jau pradžioje.

Palaipsniui automobilių daugėjo, visų pirma kariuomenėje, tad kaip tik kariuomenės automobilių dalinyje buvo įsteigta pirmoji lietuviška vairuotojų mokykla, kurioje dėstė dar caro armijoje tarnavę karininkai ir instruktoriai. Ilgainiui čia susiformavo vienintelė, bet stambiausia ir geriausiai vairuotojus rengianti valstybinė automokykla – Lietuvos kariuomenės autorinktinės mokomoji kuopa. Pavyzdžiui, 1931 metais joje parengti 46 “šoferiai”, 1935 metais – jau 128, o 1938 metais – net 257 “šoferiai”. Iš viso per 9 metus joje valdyti automobilį išmoko 1286 žmonės, motociklą 481 žmogus. Baigę mokymo kursą, kariai ir karininkai čia buvo egzaminuojami ir gaudavo karinio šoferio liudijimą.

O kaip ten buvo su civilinei sferai reikalingų vairuotojų rengimu bei egzaminavimu “anoje Lietuvoje”?. Kaip žinia, trečiajame –ketvirtajame dešimtmečiuose šalies automobilizacijos lygis buvo žemas, automobilių ir motociklų buvo vos keli tūkstančiai, tad ir vairuotojų poreikis šalyje buvo nedidelis. Vairuotojus rengė privačios mokyklos, o egzaminavo tam įgalioti valstybės ir savivaldybių pareigūnai. Savivaldybės taip pat nustatydavo praktinio būsimųjų vairuotojų mokymui skirtus maršrutus.

Galutinai vairuotojų egzaminavimo tvarką nustatė “Viešaisiais keliais judėjimo įstatymas” (paskelbtas 1935 metų balandžio 27 dieną) ir šiam įstatymui vykdyti Taisyklės – 1936 metų rugsėjo 2 dieną. Įstatymas nustatė eismo keliais tvarką, besinaudojančių jais teises ir pareigas, vairuotojo pažymėjimo gavimo, automobilių techninės apžiūros tvarką ir daug kitų dalykų. Įstatymo kūrėjai labai rimtai pažiūrėjo būtent į teisės vairuoti automobilius (tada vadintais autovežimiais) suteikimo klausimą ir įrašė į įstatymą gana griežtas nuostatas. Automobilio vairuotojo pažymėjimą galėjo gauti ne jaunesnis kaip 17 metų asmuo, išlaikęs egzaminus ir pristatęs savo tėvų ar globėjų rašytinį pasižadėjimą, paliudytą valsčiaus viršaičio ar miesto burmistro, atlyginti visus nuostolius, jeigu per nepilnamečio kaltę bus padaryta kam nors nuostolių, iki nepilnamečiui sukaks 21 metai. Vairuotojo pažymėjimą verslo automobiliams valdyti galėjo gauti ne jaunesnis kaip 21 metų amžiaus Lietuvos pilietis. Vairuotojų (išskyrus tarnaujančius kariuomenėje) egzaminavimas buvo patikėtas šalies Vidaus reikalų ministerijai: “Prie Vidaus Reikalų Ministerijos sudaroma nuolatinė šoferiams egzaminuoti komisija iš pirmininko ir sekretoriaus – Vidaus Reikalų Ministerijos atstovų ir 3 narių – Krašto Apsaugos Ministerijos, Susisiekimo Ministerijos ir Lietuvos automobilių klubo atstovų. Į šią komisiją skiriami specialistai.” Pastaroji frazė įrašyta ne šiaip sau. Tuo metu Lietuvoje tikrų specialistų – automobilininkų buvo labai mažai, net Susisiekimo ministerijoje. Lietuvos automobilininkų klubas buvo visuomenės elito organizacija, tad neskaitlinga (1935 metais LAK teturėjo 89 narius), ir tik vienas kitas jų galėjo būti laikomas tikru specialistu. Beje, stokojo jų ir policija, todėl, pavyzdžiui, 1937 metais Kauno apskrities policijos vado įsakymu Judėjimo nuovados (Kelių policijos pirmtakės) valdininkai dėstė policijos pareigūnams automobilizmo kursuose. O mokytis vairuoti policininkai vyko į kariuomenės Automobilių rinktinę.

Už egzaminus automobilio vairuotojui į valstybės iždą reikėjo mokėti 25 Lt, o motociklo vairuotojui – 10 Lt. Egzaminų neišlaikę galėjo laikyti pakartotinai ne anksčiau kaip po 2 mėnesių, sumokėdami už egzaminus naujus mokesčius. Vairuotojų pažymėjimai buvo dviejų kategorijų. Štai kaip apie tai rašoma įstatyme: “Išlaikę egzaminus, gauna nustatytos formos šoferio liudijimą. Šoferio liudijimas yra dviejų kategorijų. Pirmos kategorijos šoferio liudijimas yra raudonos spalvos ir duoda teisę valdyti verslinius: 1) automobilius ir autosunkvežimius arba, 2) visų rūšių autovežimius.

Visų rūšių autovežimiams valdyti šoferio knygelė gali būti duodama šoferiams, turintiems nemažiau kaip 2 metus šoferio praktikos ir išlaikiusiems pakartotinus egzaminus.

Antros kategorijos šoferio knygelė yra žalios spalvos ir duoda teisę valdyti: 1) automobilius, kurie naudojami asmens reikalams, arba 2) motociklus.”

Įdomu tai, kad “Šoferiams egzaminuoti komisija” kartu buvo ir administracinis organas – ji nagrinėjo pažeidimus, padarytus Lietuvos vairuotojų ir galėjo atimti jiems suteiktą teisę vairuoti transporto priemones. “Šoferiams egzaminuoti komisija, iš norinčiojo gauti šoferio liudijimą, turi teisę pareikalauti psichotechninio tyrimo liudijimo, kad kandidatas savo psichofizinėmis ypatybėmis tinka šoferio profesijai.

Šoferiams egzaminuoti komisija gali neleisti egzaminų laikyti arba išlaikiusiems juos, neduoti šoferio knygelės tiems, kurie dėl elgesio, policijos pažymėjimu, arba dėl sveikatos, gydytojo pažymėjimu, netinka autovežimiams valdyti.

Šoferio knygelė duodama 5 metams. Tačiau šoferiams egzaminuoti komisija gali knygelę bet kada atimti, tam tikram laikui arba ir visam laikui, jei tik patiriama, kad šoferis neatitinka šiai pareigai statomų reikalavimų, arba yra pakartotinai nusižengęs važinėjimo tvarkai. Penkeriems metams išėjus, kas nori pailginti šoferio knygelę, turi egzaminų komisijai įrodyti, kad jis tiek savo sveikata bei psichofizinėmis ypatybėmis, tiek savo elgesiu tebetinka šoferio pareigoms eiti. Egzaminų komisija nutaria ar šiam asmeniui reikia daryti patikrinamuosius egzaminus.”

Norintiems vairuoti motociklus buvo kiek lengviau – juos egzaminavo apskričių valdybų arba stambesniųjų miestų burmistrų paskirti specialistai. Bet “liudijimus, duotus motociklais važinėti, šoferiams egzaminuoti komisija gali bet kada atšaukti, tam tikram laikui arba visam laikui, jei tik patiriama, kad tokį pažymėjimą turįs yra pakartotinai nusižengęs važinėjimo tvarkai.”

Asmenis, nusižengusius judėjimo įstatymui ir juo patvirtintoms taisyklėms, baudė apskričių viršininkai iki 3000 litų bauda arba areštu iki 3 mėnesių. Neišieškota bauda buvo pakeičiama areštu iki 3 mėnesių. Už mažus nusižengimus įstatymui ar taisyklėms baudomis iki 5 litų vietoje galėjo bausti policijos pareigūnai. Šią tvarką bausti vietoje nustatė Vidaus reikalų ministras, suderinęs su Susisiekimo ministru.

Buvo padarytas sąrašas pažeidimų, dėl kurių policija bendra tvarka galėjo bausti administracine tvarka. Automobilių vairuotojams buvo numatyti 39 punktai pažeidimų, už kuriuos juos buvo galima bausti, automobilių savininkams – 5 punktai, vežikams verslininkams – 33, verslo vežimų savininkams – 6, ūkininkų arklių vežimų vežikams – 8, dviratininkams – 11, gyvulių varovams – 6, pėstiesiems – 16 punktų.

Nuo 1939 metų vidurio vidaus reikalų ministro įsakymu “Šoferiams egzaminuoti komisijos” pirmininku buvo paskirtas Kauno miesto ir apskrities policijos vadas Vladas Jankauskas, nes policija visą laiką tvirtino, kad vairuotojams pažymėjimai išduodami pernelyg lengvai. Aprašyta tvarka galiojo iki lemtingos 1940 metų vasaros.

Leave a Comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *

EN DE LT RU