VAŽIAVIMAS NEASFALTUOTAIS KELIAIS
Liucijus Suslavičius
Lietuvoje, be gerų magistralinių kelių, yra tūkstančiai kilometrų žvyro dangą teturinčių kelių ir visiems mums, kam dažniau, kam – rečiau, tenka jais važinėti. Eismas šiais keliais nėra toks intensyvus, kaip asfaltuotais, tačiau pavojų, ypač rečiau jais važinėjančiam, žvyrkeliuose slypi pakankamai. Panagrinėkime kai kuriuos važiavimo žvyrkeliais ir gruntkeliais ypatumus.
Šiuose keliuose pasipriešinimas ratų riedėjimui yra kur kas didesnis, nei asfaltuoto kelio, o padangų sukibimo koeficientas su danga – mažesnis. Todėl net ir dinamiškas automobilis žvyrkeliu įsibėgėja ne taip greit, o pavaras tenka jungti itin greit, kad automobilis dėl jau minėto didesnio pasipriešinimo riedėjimui nesulėtėtų. Todėl manevruojant, įveikiant statesnes įkalnes, verta iš anksto įsijungti žemesnę pavarą. Ir šiaip jau, važiuojant žvyrkeliais ir gruntkeliais, neišvengsime kur kas dažnesnio važiavimo žemesnėmis pavaromis.
Vienas didžiausių pavojų – kur kas didesnė galimybė, nei važiuojant asfaltu, pradėti slysti šonu. Ir ne tik posūkiuose, bet ir važiuojant tiesiai. Priežastis – ant dangos esantys akmenėliai, smėlio ir žvyro dalelės. Padanga ant jų – lyg ant ledo: slysta, prasisuka, ir jei nesi tam pasirengęs, manevras gali baigtis griovyje. Itin pavojingi kelio vingiai. Vairuotojas, įpratęs, jog automobilis tokio spindulio kreivėje ant asfalto net prie didesnio greičio kelio laikosi „kaip priklijuotas”, bus nemaloniai nustebintas, pajutęs, jog automobilis slysta kelio išorėn, ir gerai, jei tik galiniais ratais, o ne visu ilgiu, o posūkio spindulys nežinia kodėl didėja, automobilis pavojingai artėja prie kelio krašto. Tai pasireiškia vis tas nepakankamas padangų sukibimas su danga. Ir nieko nepadarysi – reikia švelniai mažinti greitį ir slydimą kompensuoti, pasukant vairą į slydimo pusę. Staigiai stabdyti nepatartina – neaišku, kur tada judės automobilis. Taigi, pirma saugaus važiavimo žvyrkeliais taisyklė – prieš posūkius ir kelio vingius sumažinti greitį.
Automobilis gali prarasti stabilumą ir ne dėl saugaus greičio viršijimo ar neatsargaus manevro vairu. Žvyrkelyje ar gruntkelyje, jei kelininkai juos retai greideriuoja, susidaro ratų sunešto birių dangos dalelių juostos-pylimėliai kelio ašyje ir pakraščiuose. Jų pasipriešinimas riedėjimui dar didesnis, automobilio ratas, užvažiavęs ant tokios minkštos juostos, stabdomas itin intensyviai, ir automobilis, aišku, sukasi ton pusėn. Jei įlėkėte į minkštą grunto volelį netikėtai, stipriai nelaikydamas vairo, galite nesuvaldyti automobilio ir nulėkti nuo kelio ar pasisukti skersai jo. Tad važiavimas žvyrkeliu visada reikalauja didesnio dėmesingumo, miklesnio manipuliavimo vairu, apvažiuojant kelio dangos nelygumus.
Jei pavasarį ar rudenį neasfaltuoti keliai sutinka mus šlapia, su provėžomis danga, tai vasarą juose kenčiame nuo dulkių. Kiekvienas automobilis velka paskui save didesnį ar mažesnį ratų pakeltų dulkių šleifą. Pirmasis jų sukeliamas nemalonumas – dulkės skverbiasi į saloną, todėl negalima atidaryti langų. Bet ir tda po ilgesnės kelionės žvyrkeliu salone pamatysite plonytį dulkių sluoksnelį, dengiantį viską. Be abejo, galima sumažinti dulkių skverbimąsi į saloną, jei jame sukursime didesnį slėgį, nei lauke. Tai paprasta – sandariai uždarę langus, įjungiame ventiliatorių puse ar visu pajėgumu. Jis sukuria papildomą slėgį salone, ir jos beveik nepatenka į vidų.
Tačiau dulkės pavojingos ne tik salone, bet ir išorėje – per jas nematyti, ar kas nors nesiveja ir nesiruošia lenkti, o ir patys, prisiviję lėčiau važiuojantį automobilį ir patekę į jo pakeltų dulkių „uodegą”, beveik nieko, net to automobilio, kuris važiuoja priekyje, nematote, tad lenkimas tampa labai, kartais net mirtinai pavojingu manevru. Todėl nereikia rizikuoti, staiga „iššokant” į priešpriešinio eismo juostą. Lenkimą reikia pradėti iš anksto, geriausia įjungus šviesas ir dar pasignalizavus garsiniu signalu. Kad iš po lenkiamojo automobilio ratų lekiantys akmenukai neišdaužytų žibintų ir langų, verta pasitraukti kuo kairiau (bet neįvažiuoti kairiaisiais ratais į aukščiau minėtą kelio krašte susiformavusį minkšto biraus grunto pylimėlį). O aplenkus, neskubėkite kuo greičiau grįžti dešinėn, jei tik tai nėra būtina dėl iš priekio artėjančio kito automobilio ar kokios nors kitos kliūties. Nereikia sudaryti pavojingos situacijos aplenktos
transporto priemonės vairuotojui, nors jums ir teko ilgai vilktis jos sukeltų dulkių debesyje – anas vairuotojas dėl to nekaltas, tai kelias toks…Beje, ir prasilenkiant, reikia laikytis kuo dešiniau – „apšaudymo” akmenėliais ir po atvažiuojančio automobilio ratų visai neišvengsite, bet jų bent pataikys į jūsų automobilį mažiau.