Vokiečiai vis prasčiau vertina vokiškus automobilius
Yra toks posakis – “Viščiukus skaičiuoja rudenį”. Štai šių metų rudenį įtakingas Vokietijos žurnalas “AutoBild” suorganizavo didžiulę savo apimtimi rinkoje siūlomų lengvųjų automobilių vertinimo kampaniją. Jos rezultatai rėmėsi net 8 šaltiniais: 25000 vairuotojų tiesiogine apklausa, gamintojų skelbiamomis automobilių atšaukimo akcijomis, klubo ADAC surinkta gedimų kelyje statistika, metinių techninių apžiūrų rezultatais, dirbtuvių pravestais testais, ilgalaikių bandymų rezultatais, skaitytojų atsiliepimais bei garantinio aptarnavimo statistika. Išanalizavus tokį visapusišką informacijos sriautą, buvo ganėtinai objektyviai nustatyta, kaip vokiečiai vertina populiariausių gamintojų siūlomus automobilius. Rezultatai buvo triuškinančiai nepalankūs tėvyniniams gamintojams, ypač koncerno “Volkswagen” produkcijai. Štai kokia tvarka išsidėstė automobilininkų simpatijos (skliausteliuose – analogiškos 2002-jų apklausos rezultatai):
1. Toyota (1)
2. Mazda (2)
3. Nissan (3)
4. Mitsubishi (10)
5. BMW (4)
6. Mercedes Benz (9)
7. Audi (5)
8. Ford (6)
9. SEAT (11)
10. Peugeot (8)
11. Opel (14)
12. Škoda (7)
13. Renault (13)
14. Volkswagen (12)
15. FIAT (15)
Kaip matome, japoniški automobiliai – absoliutūs lyderiai. Itin stebina staigus vartotojų nuomonės apie “Mitsubishi” pasikeitimas. Matyt, ir ši japonų firma “atrado raktą į pirkėjų širdis”, ir jis vadinasi “patikimumas”.
Labiausiai smuko “Volkswagen” koncerno markių įvaizdis – net 3 iš jų šiemet įvertintos blogiau nei pernai, savo poziciją šiek tiek pagerino tik SEAT. “Volkswagen AG” bosas Berndas Pischetsriederis atvirai pripažino: “Gamybos technologija “Toyota” mus lenkia. Bet ne tik mus. Bet mūsų darbuotojai turi suvokti, kad blogiau yra nutylėti savasias klaidas, nei jas padaryti”.
Bet kodėl vokiečių pirkėjai nepatenkinti vokiškų automobilių ilgaamžiškumu ir patikimumu? Į šį klausimą pabandė atsakyti nepriklausomas ekspertas, Gelzenkircheno Aukštosios profesinės mokyklos profesorius Ferdinandas Dudenhofferis. Nustebsite, bet vis dažniau pasitaikančių vokiškų automobilių gedimų priežastimi jis įvardina pernelyg didelį Vokietijos gamintojų žavėjimąsi technikos naujovėmis. Jis teigia: “Su kiekviena įdiegta naujove auga gedimo tikimybė. Šiuo požiūriu “Toyota” yra kur kas konservatyvesnė, tad jos įvaizdis nėra toks “spindintis naujumu”, užtat produkcijos patikimumas didesnis.” Apibendrindamas, profesorius daro gana įžeidžiančią vokiečių automobilių pramonę išvadą: “Vokiečių gamintojui itin svarbus sprendimo patrauklumas. Pavyzdžiui, kiekvienas jungiklis turi gražiai atrodyti. O japonams kur kas labiau rūpi pagaminti jį taip, kad kuo ilgiau tarnautų”.
Susidariusios padėties priežasčių ieško ne tik inžinieriai, bet ir psichologai bei sociologai. Pavyzdžiui, kitos Vokietijos mokslinės įstaigos – Fraunhoferio instituto – specialistai savo mokslinėje studijoje pastebėjo dar vieną neigiamą Vokietijos automobilių pramonės ypatumą – pramonei vadovaujantys aukšto rango menedžeriai panašiai kaip su automobilių detalėmis elgiasi su specialistais. Jie neretai keičia prityrusius, daug metų gamyboje išdirbusius inžinierius ir konstruktorius jaunais, įspūdį padaryti mokančiais karjeristais, savaip suprantančiais automobilių kūrimo ir gamybos procesą. Rezultatas – nusitęsiantys naujų modelių įsisavinimo terminai ir nesibaigiančios jų “vaikiškos ligos”.
Bet iš nesėkmių mokomasi, ir gana greit – “Opel” ir “Daimler Chrysler” menedžeriai jau keičia požiūrį į gamybą ir projektavimą, tad šios markės per metus šiek tiek pakilo vartotojų akyse (ir atitinkamai vertinimo skalėje).
Pagal Vokietijos spaudą parengė L.S.