„YAMAHA RINO 660″ – KITOKS VISUREIGIS
Liucijus Suslavičius
Besklaidant „džiperiams” ir jų visureigiams skirtus automobilinių žurnalų puslapius, kartais noromis nenoromis pagalvoji – ir ko tie vyrai taip vargsta, šturmuodami net ir specialiai parengtiems automobiliams sunkiai pravažiuojamus ruožus, murdosi purve, kai galėtų imti ir apvažiuoti tas kliūtis, atsiradusias jų pasirinktame kelyje? Entuziastas „offrouderis”, išgirdęs tai tariant garsiai, ko gero pasipiktintų – juk jam visų tų pasivažinėjimų bekele, miškais bei pelkėmis esmė ir yra kuo sunkesnės kliūtys, murdymasis purve iki visiško išsekimo, šio proceso metu atsiskleidžianti „komandinė dvasia”, begalė teigiamų emocijų, o ne kažkoks tai tikro „džiperio” nevertas laviravimas, siekiant nė kojų nesušlapti… Nuosaikiau mąstantis visureigio vairuotojas greičiausiai pasakytų, jog jis mielai apvažiuotų tas kliūtis, tik va, kaip miške tarp tų medžių prasisprausti, jei tavojo automobilio plotis – vos ne du metrai, o ilgis – keturi-keturi su puse metro.
Sutikime – logikos pastarajame pasisakyme netrūksta. Bet kontrargumentas taip pat yra – o kas sakė, kad visureigis turi būti didelis, sunkus, galingas? Geriausias pavyzdys – taip vadinami „kvadai” – mažučiai keturračiai visureigiai su plačiomis žemo slėgio padangomis, ant kurių sėdama, kaip ant motociklo, ir kuriems, atrodo, nėra neįveikiamų kliūčių. Bet „kvadai” vilioja ne visus – ir sėdėti reikia apžargomis, ir vairas kaip motociklo, ir jokios apsaugos nuo tykštančio iš po ratų purvo. Retas „kvadų” gamintojas siūlo dvivietį modelį, nors pasiimti į smagią išvyką laukais ir miškais bendrakeleivį norėtų ne vienas ekstremalių pasivažinėjimų mėgėjas. O blogiausia yra tai, jog šie „motociklo ir traktoriaus mišrūnai” neapsaugo vairuotojo virstant. Matyt, panašiai samprotavo garsaus motociklų (ir „kvadų”) gamintojo – Japonijos firmos „Yamaha” – marketingo specialistai, rekomendavę sukurti dar niekieno negaminamą „kvado” versiją, primenančią automobilį – bagį, o ne motociklą – tokį nedidelį (2885x1385x1853 mm) atvirą „džipuką”, pavadintą „Rino 660″. Kaip ir pagrindinis agregatų „donoras” – didelės klasės „kvadas” „Yamaha YFM 660FWA”Grizzly”, „Rino” skirtas eksploatacijai bekele –daug emocijų teikiančiam važinėjimui laukais, miškais, o ne bendro naudojimo keliuose. Tai rodo kad ir tokios smulkmenos, kaip „pamiršti įrengti” posūkio rodikliai bei atbulinio vaizdo veidrodžiai ir numerio ženklo tvirtinimo vietos stoka. Užtat prie apsauginio rėmo vamzdžių privirintos kilpos įsitverti ranka, o priekyje yra iš vamzdžio pagamintas lenktas buferis ir du „normalūs” žibintai virš jo.
Labai daug kas abejose transporto priemonėse analogiška – prieš galinį tiltą įrengtas vieno cilindro 0,66 litro darbo tūrio keturtaktis skysčiu aušinamas 40,8 AG/6150 aps/min variklis, „Ultramatic” pavadinta džoistiku valdoma automatinė transmisija (variatorius su tiesiogine ir pažeminančia pavaromis bei atbuline pavara, paskirstymo dėžė su mygtukais įjungiama priekinio tilto pavara bei tarpašinio diferencialo blokatoriumi), specialios plačiaprofilės žemo slėgio padangos (protektorius – „eglutė”), priekyje – 25×8-12, gale kiek didesnės 25×10-12, nepriklausoma visų ratų pakaba. Panašus taip pat iš plieninių vamzdžių suvirintas rėmas.
Esminis „Rino” skirtumas nuo bet kurio „kvado” – tikras vairo ratas kairėje bei atviras, be stiklų ir durelių jo kėbulas. Kad ir siauras, jis talpina dvi viena šalia kitos įrengtas lengvai demontuojamas sėdynes, pritaikytas vidutinio sudėjimo žmonėms. Jas gaubia iš vamzdžių suvirintas apsauginis karkasas, prie kurio pritvirtintos atramos vairuotojo ir keleivio galvai bei saugos diržų tvirtinimo mazgai. Už sėdynių – nedidelis krovinių skyrius su atidaromu galiniu bortu. Kėbulan galima įsiversti iki 180 kilogramų krovinio (pavyzdžiui, sumedžiotą šerną), be to, „Rino” pajėgus vilkti 550 kilogramų sveriančią priekabą. Beje, „džipuko” nuosavas svoris – tik 509 kilogramai, o su dviem keleiviais ir kroviniu jis sveria kiek mažiau, nei 900 kilogramų. Aišku, didelio greičio, ir dar su padangomis, skirtomis bekelei, jis neišvysto – maksimaliai važiuoja 62 km/h, bet yra pakankamai dinamiškas – iš vietos iki 60 km/h gali įsibėgėti per 7 sekundes. Tik žemės iš po ratų lekia…Tai jau „motociklo genai” pasireiškia!
Vairuojame „Rino” taip, kaip bet kokį automobilį su automatine pavarų dėže – išjungiame transmisiją veikiantį stovėjimo stabdį, dešine koja nuspaudžiame platų skylėtą darbinio stabdžio pedalą, jungiame „džoistiku” padėtį „D” pavarų dėžėje, perkeliame koją ant akseleratoriaus ir pajudame pirmyn. Tiesa, prieš tai nepamirštame užsisegti saugos diržų – maža kas gali nutikti važiuojant bekele, gal dar iškrisime per atvirą šoną, automobiliukui staiga užlėkus ant kokio nelygumo. Juk sėdynės gana plokščios, o šoniniam palaikymui konstruktoriai tesugalvojo šalia sėdynės įrengti iš vamzdžių sulenktas rankenas, į kurias posūkyje kažkiek gali atsiremti šlaunimi… Beje, nepriklausoma visų ratų pakaba su A-formos viršutinėmis ir apatinėmis skersinėmis svirtimis bei spyruoklėmis pasižymi didele eiga – priekyje 18 , gale net 24 centimetrai, kas garantuoja beveik komfortišką, be didelių šoninių svyravimų važiavimą raižyta vietove, minkštą „nusileidimą” po šuolio nuo kokios trasoje pasitaikiusios kalvelės. Bet štai važiuoti skersai šlaito reikia atsargiai – automobilis siauras, pakaba ir padangos minkštos, tad pasvirti ir apvirsti galima greit.
Prietaisų skydelis su elektroniniu spidometru ir displėjumi įrengtas per vidurį specialiame iš plastmasės suformuoto priekinio gaubto iškilime. Transmisijos darbo režimą vairuotojas mato kaip piktogramą displėjuje, greta – „Rino” borto kompiuteris parodo variklio jau dirbtų motovalandų skaičių bei tai, kiek dar galima nuvažiuoti su bake likusiu benzino kiekiu. Prie tokių kompiuterizuotų prietaisų keistu ir archaišku disonansu atrodo benzino lygio bake patikrinimas, kai sustojus lygioje vietoje, reikia pasižiūrėti per specialų įstiklintą plyšį…
Taigi, japonai sugalvojo naują žaisliuką pasiturintiems – „Rino” kaina viršija 16 tūkstančių „žalių”. Bet galima neabejoti – pirkėjų atsiras. Nuotraukos – K.Jakubovo